Linn Ullmann “Palaimintas vaikas”

Labai senai šios knygos norėjau, dar ilgiau ieškojau kur pigiau ją įsigyt. Pagaliau gavau, pralaikiau kurį laiką savo lentynoje ir vieną dieną visgi paėmiau į rankas. Anotacija žadėjo tiek daug, tikėjaus skaudžių patirčių, stiprių ir gilių išgyvenimų, dar vienos sukrečiančios istorijos, o gavau tik kažkokį buką neišbaigtumo jausmą. Jau nuo pat pirmų lapų neprilipo pats rašymo stilius, niekaip negalėjau suprasti kame pasakojimo vinis, kas ta baisioji vaikystės paslaptis ir trauma, gal per ilgai ir kažkokiais keistai vingiais buvo iki to einama. Nežinau. Bet perskaičius šią knyga, praėjus kiek laiko po to ir netgi dabar, rašant atsiliepimą, negaliu sudėlioti savo minčių ir aiškiai pasakyti patiko ji man visgi ar ne. Taip, istorija skaudi, gyvenimai vėlgi nelengvi. Paleistuvis tėvas, trys jo dukterys, visos nuo skirtingų mamų, priverstos bendrauti ir vaikystėje leisti vasaras kartu mažoje salelėje, kuri ir palieka skaudų įspaudą jų visų sielose. Keistos ir kvailos hierarchijos paauglių grupelėje, primetamos bendravimo ir išlikimo taisyklės, patyčios už kitoniškumą, už asmenybės silpnumą – šios mažos salos kasdienybė. Kiekvienas veiksmas turi savo pasekmes, kiekvienas ištartas žodis palieka tam tikrą įspaudą dūšioj, kiekvienas sutiktas žmogus palieka pėdsaką kito žmogaus gyvenime, viskas keistai persipina, susiraizgo ir nutiesia kelią iki vienokios ar kitokios atomazgos, galutinio taško, kai kažkas turi keistis arba baigtis… Istorija lyg ir įtikino, lyg ir gtybžtelėjo per dūšią, bet ne iki galo ir matyt dėl to, kad kažkaip padrikai, keistai ir banalokai papasakota buvo. Toks vat tatai tas įspūdis, pati iki galo nesuprantu koks…

Sielos Sparnai

Komentarų: 1 (+add yours?)

  1. zuvyte26
    Sau 29, 2012 @ 12:41:57

    Knyga greitai skaitėsi tik dėl didelių raidžių (šrifto), bet pats tekstas manęs neįtraukė iki tos vietos, kai prasideda kraupūs “vaikų žaidimai”. Būtent nuo tos vietos knyga tapo įdomi, gal net labiau įtikinama, vietomis jutau savo pasibaisėjimą, nustebimą. Liūdna nuotaika lydėjo iki knygos paskutinio puslapio.
    Autorės rašymo stilius labai paprastas ir neįmantrus. Tai, mano asmenine nuomone, nemažas minusas. Mėgstu skaityti įdomiai perteiktą mintį, o čia radau paprastą šnekamąją kalbą.
    Jeigu rašoma apie tam tikrą vietą ar personažą – man pritrūko išsamesnio jų apibūdinimo, nebuvo kuriami seserų portretai. Todėl iš pradžių painiojau seseris. Pradžioje šokinėjimas nuo vieno pasakojimo apie vieną seserį prie kitos glumino ir trukdė susitelkti į vientisą kūrinio minties eigą. Kaip vertinti visą knygą? Sunkoka, nes negaliu sakyti, kad man ji labai patiko, bet negaliu sakyti, kad visai nepatiko. Kaip vertinti knygą, kurią emocine prasme galiu vertinti tik nuo knygos vidurio? Labai pritrūko parako pirmajai knygos daliai. Viskas, kas palietė mano vidų, buvo sudėta artėjant knygai prie pabaigos. Antrą kartą tikrai neskaityčiau. Jeigu lyginčiau su mane apžavėjusia “Tryliktoji pasaka” – tai kaip diena ir naktis.

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: