Elena Kurklietytė ,,Šešėlių verpėja. Laukinės Todės istorija‘‘

Mano pažintis su šia knyga prasidėjo šių metų pavasarį, tačiau ją nutraukiau, nes buvo sesijos metas, o aš supratau, jog ši knygą tikras ,,suaustas“ meno kūrinys: kiekvieną sakinį reikia ištraukti ir suprasti, nes pamiršutiniškai nepraslysi. Tad narpliojau dabar, kai atsirado laisvesnio laiko.

Dar prieš skaitydama persiskaičiau keletą atsiliepimų apie šią knygą, tačiau visi jie buvo skurdoki, nemažai ir neigiamų. O tiksliau tokių bereikšmių: nesupratau, nesąmonės, nusipezėjo….Tačiau man atrodo, kad tai ,,sunkiosios artilerijos kūrinys“, kuriame labai daug visokių ženklų, dviprasmybių, užslėptų minčių ir kurias iššifruoti ne taip lengva. Viename iš atsiliepimų radau mintį, jog ,,ir vėl apie gamtą. Kiek lietuviai gali rašyti apie gamtą“. Bet Kurklietytės gamta kitokia- ji nėra buitiška- ji magiška. Gamta-Žemė- Moters kūnas. Tik paskaitykime pastraipą: ,,Pelkė man visada buvo tarsi vaizduotę dirginanti moteris, persismelkusi svaiginančiais, tik jai vienai būdingais kvapais, po įkaitusio oro skraiste raibuliuojanti, vos vos įžiūrima, nenuspėjama, iki galo neatsiverianti.[…]Štai ir dabar su vėjo atneštu gūsiu smelkiasi į mane iki virpulio, audrina kraują suimišusiais žydinčių gailių, juodųjų maurų, drėgnų samanų, keružių beržų lipniais lapais. Juntu ją kaip geismo apimtos moters alpų, trūkčiojantį alsavimą, ji raivosi, liūliuoja, aikčioja, gundo.“ Tokių lengvos erotikos elementų apstu visoje knygoje. Žemė tokia pat kaip ir moteris- jos kūno, esybės paskirtis- vaisingumas, derlingumas. Nes tai ir yra prasmė- nešti gyvybę. Neatsitiktinai tokia yra ir Šešėlių verpėja-Todė- Vaiva Miglė- plačių strėnų, ilgų plaukų, mėlynų akių, baltaveidė. Femme fatale

Dabar atsirado proga paaiškinti, kodėl nustojau knygas vertinti įvairiose vertinimo skalėse (10- balėje ar 5- balėje). Kažkada taip vertinau ir visada labai ilgai ,,kankindavausi“, nes įvertinti knygą skaičiukais sunku. Dar labiau nusivildavau, kai po pusmečio ar metų pamačiusi savo vertinimu, visiškai nesuprasdavau, kodėl viena knyga būdavo verta tiek , o kita kitiek, nes dažniausiai tai visiškai neatitikdavo to laiko nuomonės: įvertinta geriau buvo jau seniai išgaravusi iš mano minčių ir gyvenimo, o įvertinta blogiau iki tol tebekankindavo savo užduotais klausimais. Vertinti lioviausi. Tačiau ši knyga verta aukščiausio balo. Nesuklysiu (bent jau taip manau) pasakiusi, jog Lietuvos padangėje atsirado naujas chrestomatinis kūrinys. Įdomu, kas kiek laiko atnaujinami rašytojų sąrašai ir kūriniai, įtraukiami į vaikų mokymo programą, bet manau, kad Todės istorija verta skaitymo ir nagrinėjimo.

Kodėl?- paklaustumėt. Todėl- atsakyčiau aš,jog šioje knygoje susipina viskas, kas turėtų būti įdomu ne tik jaunam, bet ir suaugusiam žmogui. Yra ir meilės istorijos, ir ne bet kokios, o su tikriausiais erotikos elementais. Tiesa, jie paslėpti, bet juk tas, kas paslėpta visada vilioja labiau nei atvira. Yra ir intrigos, nenuspėjamas siužeto vingis (prisipažinsiu, visiškai nesitikėjau to posūkio, kuris atsitiko Elzei apsilankius pelkyne), be galo daug istorinių, mitologinių, folklorinių elementų. Aš tiesiog regiu, jog knyga būtų universalus įvairių pamokų vadovėlis. Jis pasitarnautų ir lietuvių kalbos pamokose, nes jame yra beveik visų rūšių kalbos figūros: metaforos, onomatopėjos, alegorijos, epitetai, personifikacijos, metonimijos ir daugelis kitų. Peno rastų ir biologijos bei geografijos mėgėjai….Štai kiek daug sričių aprėpia šie 182 puslapiai, o juk visa tai parašė vienas žmogus, kuris apie tai, ką rašo, turi ir išmanyti. Man atrodo, jog neapsakomas yra talentas parašyti taip tiksliai, įtraukiančiai ir įdomiai. Be to, norint parašyti tokį kūrinį, reikalingos žinios ir pasiruošimas. O, man atrodo, ruoštasi ilgai ir kruopščiai.

Didžiausia staigmena manęs laukė pabaigoje- Deivės Antelės- Laukinės Todės istorija. Parašyta su tokiu dideliu įtaigumo ir energijos užtaisu, jog pamiršau ir valgyti ir gerti (kaip tik buvo pietų metas, bet štai čia ir glūdi geros knygos paslaptis- nieko nenori, o tik skleisti puslapį po puslapio, gerti į save viską, kas parašyta, virškinti savo smegenų ląstelėmis ir leisti viskam nutekėti krauju po kūną, išnešioti smulkiausiais kapiliarais sukilusius jausmus ir mintis) Skaičiau kaip pasaką, skaičiau kaip tobulą folklorinį kūrinį. Atrodytų,jog tai legenda, siekianti senųjų legendų amžių…o juk ją iš įvairių pasakų, dainų, pasakojimų supynė pati Elena Kurklietytė.

Ir didelis ačiū autorei, kad mano akyse (nekalbu už kitus, tik už save) reabilitavo lietuvių autorius ir jų kūrybą. Ačiū už puikias akimirkas, praleistas su Tode, už žinias, kurių pasisėmiau skaitydama, ačiū ir už kitas mintis, kurios ateis (neabejoju, kad ateis, nes jau trečia diena galvoju apie knygą, prisimindama vieną ar kitą fragmentą, kurį tikrinu žodynuose ir žinynuos).

Kartą, labai seniai, manęs literatūros dėstytojas paklausė, kokia knyga, mano manymu yra verta būti išversta į užsienio kalbą ir pristatyta užsienio visuomenei. Tada mintyse šmėkštelėjo tik Altorių šešėly- mūsų visų numyluotas ir nučiūčiuotas (sakyčiau, visiškai pelnytai). Bet dabar nedvejodama pasakyčiau, kad Todės istorija turi būti išgirsta ir svetur… Vienintelis dalykas mane glumina- abejoju, kad vertimai sugebėtų perteikti tokią nepaprastai turtingą, sodrią, neapsakomai gražią ir poetišką autorės kalbą ….

Sudie, Tode! Dabar nuvažiavusi į kaimą nebežiūrėsiu niūriomis akimis į už namo glūdinčią pelkę. Juk ten galiu rasti ir Morlį- būtų įdomu gal jis taip pat turi savo istoriją- vėl tyko seserų su antelės kojelėmis …

Ilgai ieškojau citatos, kuri būtų man mieliausia, bet tada reiktų visą knygą nurašyti, tačiau radau vieną, kuri man labiausiai patiko ir labiausiai atspindi mano nuomonę ir požiūrį:

,,Nelaikyk manęs pasipūtėliu, Tode. Pavadinęs tave laukine, nenoriu įžeisti arba pažeminti ir negalvoju, kad esu pranašesnis už tave. Gal tik, kad aptikau tavo kapavietę, buvau mažumėle apsvaigęs ir pasipūtęs, o iš esmės žodis laukinis man- tyras, nepaliestas pasaulis, neįžengiamos, neiškirstos girios, laisvas vėjas ir pirmapradė pelkė, nes į juos dar neįsibrovė viską naikinantys mano gentainiai. Laukinis obuolys ir jo rūgštingumas, net visą giminę sutraukia, kai atsikandi, ne prijaukintas ir šunimi virtęs vilkas, o laisvas žvėris iki gyvenimo pabaigos prisirišęs prie savo vienintelės vilkės, besirūpinantis savo mažais vilkiūkščiais. Laukinis- tai tas, kuris savyje tebenešioja nenuslopusį šauksmą grįžti ten, kur buvo pradėtas. […]Laukinis kraujas- tai laisvės , o kartu ir prieraišumo kraujas. Laukinis- tai žinantis, dar žinantis, kas yra siela ir gyvenimas sėklos ciklais: gimti, mirti, gimti. Apgailestauju, Tode, kad mūsų laikais žmogus šį žodį ,,laukinis“ vartoja, norėdamas paniekinti tą, kuris nemoka rašyti ir skaityti, nemoka žongliruoti šakute ir peiliu, nesilaiko gražių manierų, gražių, jų supratimu. Ak, Tode, jeigu tu pamatytum jų pačių išsigimėlišką elgesį ir kraują stingdančius vaizdus, kuriuos jie rodo net savo vaikams mirguliuojančiose dėžėse, jeigu išgirstum nešvankią jų kalbą. Kaip gerai, mieloji, kad prieš tūkstančius metų tu atgulei į pelkę.[…]
Tavo gentis, Tode, žinojo: kas atsitinka žemei, tas pats atsitinka ir jos vaikams. Kai žmogus spjauna ant žemės, jis spjauna pats ant savęs.
O aš sakau: esu tau dėkingas už pirmapradę tylą, kurią skleidi manyje, už sutartines, kurias dainuoji kartu su savo sesėmis, už gyvos ugnies, dūmų, samanų, linų pluošto, skrudinamų riešutų, sklaidomo akmens, nužievinto medžio, ežero vandens kvapus.“

Stikliukė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: