Jan Guillou “Blogis“

Mjooo… Reto žiaurumo knyga… Labiausiai šiurpino netgi ne pats fizinis smurtas, bet tas vidinis Eriko susitaikymas su juo, kaip su neišvengiama duotybe, elementaria kasdienybe, normalia jo gyvenimo dalimi ir rutina… Rašau atsiliepimą, prisimenu kas ir kaip buvo parašyta toje knygoje, ir negaliu nesikeikti, mintyse liejasi pikčiausi ir negražiausi žodžiai… Tas šaltas, bejausmis, logiškas svarstymas prie vakarienės stalo apie mušimo įnagius, smūgių skaičių ir jų sukeltą skausmą mane taip šiurpino, kad tikrai buvo sunku toliau skaityti. Iš kitos pusės, čia labai tinka matyt pasakymas “Šuo ir kariamas pripranta“… Ir kai pagaliau tiek daug beprasmiško ir žiauraus smurto patyręs žmogus pats sau pasižada, kad daugiau kitų nemuš ir nutrauks tą smurto beprotybę, pabėga nuo pagrindinių to smurto šaltinių, jis atsiduria dar baisesnėj realybėj, stačiai velnio irštvoj, garbingai save vadinančioj gimnazija… Šiaip gyvenime esu baisi smurto priešininkė ir savo mylimiems žmonėms visada sakydavau ir tebesakau “Kabinėjasi prie tavęs koks girtas idiotas, bando išprovokuot muštynėms, nes pačiam kumščiai niežti – nekreipk dėmesio, paprasčiausiai apsimesk kvaileliu, apsisuk ir nueik“. Bet kai gyvenime tenka susidurti su buku girtų žmonių smurtu, kai “iš oro“ sumušamas brolis ir mylimas vyras, tada sukyla siaubingas pyktis ir noras pačiai išvanoti snukius tiems smurtautojams. Todėl negalėjau nepalaikyti ir šios knygos herojaus, kai jis nusprendė vietoj nuolankumo, susitaikymo ir inteligentiškos konfrontacijos pasirinkti pirmykštį fizinį smurtą. Džiaugiaus už kiekvieną jo smūgį, už kiekvieną jo spyrį – atplidą tiems, kurie to tikrai nusipelnė, nes “Jie yra Blogis, o Blogį reikia naikinti“… Ypatingai džiūgavau ir nesitvėriau savam kailyje knygos pabaigoje, praktiškai net šūktelėjau, palaikydama Eriką. Žinau žinau, smurtas gimdo smurtą, bet kartais paprasčiausiai tikrai nebelieka kitos išeities, kai susiduri su buku ir prigimtiniu BLOGIU… jį tikrai reikia naikinti… Beje, pažiūrėjau ir filmą, švedų kalba, be titrų, nes juos netyčia ištryniau. Ką kalbėjo nė žodelio nesupratau, bet iš matytų vaizdų susidarė įspūdis, kad filmas palyginus su knyga tik švelnus pienės pūkelis. Knyga šimtą kartų geresnė, įtikinamesnė ir šiurpesnė.

Sielos Sparnai

Reklama

4 Komentaras (+add yours?)

  1. Nosferatas
    Gru 02, 2011 @ 15:14:42

    įdomu… šitą knygą turbūt dėsiu į sąrašą

    Atsakyti

    • Dovilė
      Gru 05, 2011 @ 16:09:56

      Nors jau senokai skaičiau, bet man labai patiko, tad prisidedu prie rekomendacijų ir siūlau įsidėti į norimų sąrašą.
      Filmą irgi teko matyti, bet ten viskas neperteikiama taip, kaip knygoje.

      Atsakyti

  2. Kerpė prieš Medį
    Gru 02, 2011 @ 19:46:12

    Sutinku, knyga tikrai daug geresnė už filmą.

    Atsakyti

  3. Dorifore
    Sau 11, 2012 @ 15:02:55

    Jeigu dabar būtumėm mokykloje, tai pasakyčiau: pakelkite, vaikai rankas, kurie nėra gavę lupti nuo tėvų, neragavę beržinės košės, nebuvo subarti ar apšaukti. Manau, kad atsirastų ne vienas toks vaikas. Bet tai, ką patyrė pagrindinis knygos veikėjas – Erikas, žodžių žiauru ar baisu neužtenka.
    Knygos autorius – Jan Guillou – žymus švedų rašytojas ir žurnalistas. Už šnipinėjimą sėdėjęs kalėjime, kuriame ir nusprendė pradėti rašyti knygas. “Blogis“ – tikrais faktais paremta knyga. Ir tai liūdina dar labiau. Norėčiau, jog tai būtų tik fikcija, tik autoriaus fantazijos. Deja. Blogis supa mane, blogis supa tave, blogis supa mus visus ir visur.
    J. Guillou
    Visa istorija vyksta Švedijoje, 6 -jame dešimtmetyje. Nuo pat pirmų knygos puslapių, rašytojas supažindina mus su Eriko blogiu – tėčiu, kuris kone kasdien jį muša už nieką (juk netyčia numesti šakutę nuo stalo nenusikaltimas?). Išmestas iš mokyklos, Erikas patenka į Šjernsbergo internatinę mokyklą, kur tikisi, kad mokytojai mokys, susiras draugų, ir niekada neteks naudoti smurto prieš kitus. Tačiau čia, Šjernsbege, savos taisyklės, savi įstatymai. Mažieji turi paklusti gimnazistams, taryboms, kurios labiau primena teismo parodiją. Juk visi esam girdėję istorijų, kaip naujokai turi skalbti vyresnių kojines, nubėgti nupirkti cigarečių ar pakloti lovas. Bet už atsisakymą tai daryti, niekas neapipila tavęs išmatomis, nedaužo su peiliu per galvą ir nenupliko karštu vandeniu. Ir štai atsiranda naujokas – Erikas – kuris paprieštarauja tokiems įsakymams ir bando pakeisti sistemą. Žinot, kas buvo skaudžiausia man? Tiksliau nesuvokiama, jog mokytojai žino, kas vyksta tarp mokinių, bet nieko nedaro. Užsidaro savo kambary, įsikiša ausų kamštukus arba paleidžia muziką, jog nieko negirdėtų. Skaitai ir jauti, kaip verda tavyje pyktis, kaip norisi sušaukti, jog darykit, ką nors, negi galit tai leisti!
    Knyga mane sužavėjo ne pačiu blogio pateikimu, ne žiauriomis scenomis, o bandymu paaiškinti šį penalizmą. Ypač smagu buvo skaityti Eriko ir vienintelio jo draugo Pjero pamąstymus apie blogį, jo prigimtį. Man tai – blogio psichologiją nagrinėjanti knyga.
    Rekomenduoju perskaityti visiems, kuriems patinka tokios tematikos knygos, kurie skaitė A. Burgess “Prisukamas apelsinas“ ir ypač paaugliams. Visiškai nenustebau perskaičiusi knygos anotacijoje, kad išleidus ją Švedijoje, daugeliui paauglių ji tapo kultinė knyga, padėjusi atrasti skaitymo džiaugsmą.

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: