Isabel Allende “Visos mūsų dienos”

Dar viena jos autobiografinė knyga, kurios pasakojimas prasideda ten, kur baigėsi “Pauloje”. Iš pradžių bijojau, kad jos abi dubliuosis, bet be reikalo, nes šitoj knygoj nebepasakojamos rašytojos šeimos praeities istorijos, o susitelkiama į gyvenimą po dukters mirties. Nežinau, ar čia Allende talentas pasireiškia, ar jų gyvenimas iš tikro toks spalvingas, tačiau skaityti apie realius žmones ir įvairiausius jų nutikimus buvo taip pat įdomu kaip ir išgalvotas istorijas. Knygos pagrindas- Allende gyvenimas su antruoju vyru, amerikiečiu Viliu, jų meilės ir santykių istorija, kurioje pilna ir skausmo, ir džiugių akimirkų. O aplink šią porą, kaip planetos aplink saulę, sukasi kiti žmonės su savo gyvenimais- jų vaikai, anūkai, tėvai, marčios, bendradarbiai ir artimiausi draugai- visi, kuriuos Allende vadina savo “gentimi”. Kiekvienas jų turi savo istoriją, išdėstytą knygoje (išskyrus tuos, kurie nenorėjo būti paminėti).

Nors neabejoju, kad autorė daug ką nutylėjo, jos knyga vis tiek yra labai atvira ir, mano manymu, pakankamai sąžininga. Ir ji pati, ir kiti knygos veikėjai pasirodo kaip visiškai paprasti žmonės, kiekvienas su savo trūkumais ir klaidomis, tačiau aprašyti su didele meile. Įdomu buvo sužinoti ir apie didelės dalies jos knygų sukūrimo aplinkybes, kas įkvėpė vieną ar kitą istoriją (pvz. trilogiją vaikams ji rašė padedama anūkų, o knygą apie Zoro jai buvo pasiūlyta rašyti ir ji, kiek padvejojusi, sutiko). Vietomis knyga labai prajuokino, vietomis buvo gana liūdna, tačiau visada- įdomi. Tikrai turėtų patikti tiems, kas mėgsta skaityti apie kitų žmonių gyvenimus.

Tiesa, norintiems skaityti šią knygą, prieš tai siūlyčiau būtinai perskaityti “Paulą”.

katilina

Komentarų: 1 (+add yours?)

  1. Ingėnas
    Rgs 30, 2011 @ 15:50:46

    Man irgi knyga patiko . Ją skaitydama labiausiai stebėjausi (ir žavėjausi) išties spalvingu autorės gyvenimu, labai simpatizavau Allende asmenybei.
    Beje “Mano išgalvota šalis” irgi labai patiko. Net negalėčiau pasakyt, kuri iš šių dviejų knygų patiko labiau. “Visos mūsų dienos” gal išsamesnė, daugiau apie šeimą, artimuosius, save, kūrybą (ypač įdomu buvo skaityt apie knygų sukūrimo aplinkybes), o “”Mano išgalvotoje šalyje” šypseną kėlė tautiečių apibūdinimai, mokėjimas pasijuokti iš savęs.
    “Paulos” nebuvau skaičiusi, bet skaitydama “Visos mūsų dienos” nusprendžiau, kad visgi jos ir neskaitysiu. Nes maždaug apie ką ši knyga, jau supratau, o to liūdesio, skausmo, kurį įsivaizduoju esant knygoje, visgi man nesinori . Ne ta tematika, kurią mėgstu skaityti

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: