Fernando Pessoa “Poezijos rinktinė”

Be žodžiu nuostabi knyga. Aš neesu didelė poezijos gerbėja ir žinovė, nors esu jos skaičiusi nemažai. Kažkada pamilau ir iki šiol dievinu Oskaro Milašiaus poezija, tai nuo šiol bus du poetai, kurių poezija šį tą daugiau paliko mano mintyse, širdyje ir sieloje. Nuo pirmųjų eilučių buvau apžavėta tokia prasmingu ir giliu žodžių žaismu. O ir vertimas nuostabus. 5/5

                            ( Fatimaallaa )

Advertisements

Komentarų: 1 (+add yours?)

  1. Pajauta
    Geg 06, 2011 @ 15:49:43

    Seniai perskaičiau, neesu poezijos mėgėja, bet labai patiko ta jo poezija.Vistik gerai rašo.Paprastai, bet gražiai, nebanaliai, nesaldžiai.Skaičiau su pasimėgavimu.Manau tame paprastume , taiklume ir slypi poezijos grožis. Jo poezijoje jaučiamas nerimas, liūdesys, blaškymasis, gamtos pojūtis ir jos vaizdai, .Labiausiai patiko „Piemuo ir jo banda“ .“Odė jūrai“ gal kiek mažiau.
    O čia vieną iš patikusių gabaliuka parašysiu iš „Piemuo ir banda“

    „Bet liūdesys man teikia ramybę,
    Nes jis tikras ir nuoširdus,
    Todėl, kad liūdesys sieloje kaupias,
    Kai ji galvoja apie savo buvimą,
    O rankos skina gėles, jai to nepastebint.
    Lyg varpelio skambėjimas,
    Sklindantis nuo kelio posūkio,
    Visos mano mintys laimingos.
    Bet man skaudu žinoti, kad jos vien laimingos.
    Aš to nenoriu.
    Noriu, kad,užuot buvusios laimingos ir liūdnos,
    Jos būtų tik laimingos ir džiugios“

    Arba dar:

    „Aš sveikinu visus,kurie skaitys mano eiles,
    Jiems nusilenksiu, nukelsiu kepurę,
    Kai jie pamatys mane prie namo slenksčio,
    Diližanui pakilus ant kalvos keteros.
    Aš juos pasveikinsiu ir palinkėsiu saulės šviesos,
    Ir lietaus, jeigu jiems reikia lietaus,
    Palinkėsiu, kad grįžusiųjų į savo namus
    Priešais atvirus langus
    Lauktų mėgstamos kėdės,
    Ant kurių įsitaisę jie galės skaityti mano eiles
    Ir jas skaitydami manyti,
    Kad aš tiesiog gamtos dalis-
    Pavyzdžiui, senas medis,
    Kurio pavėsyje, būdami vaikai,
    Jie pargriūdavo, apkvaitę nuo savo žaidimų,
    Ir atbrizgusiu skvernu
    Nusibraukdavo prakaitą nuo įkaitusių kaktų“

    F.Pessoa rinktinėje apie meilę nelabai rasite .Šis bene vienintelis atrodo buvo.

    „Meilė- tai buvimas drauge,
    Ir aš nebenoriu vaikščioti vieškeliais vienas,
    Nes apskritai nebegaliu vaikščioti vienas.
    Mintys apie ją mane verčia žingsniuoti greičiau,
    Aš matau daug mažiau, ir kartu džiaugiuosi,
    kad matau viską.
    Net kai jos nėra, kažkas būna su manimi.
    Ir aš myliu ją taip, kad nežinau, kaip jos geisti.
    Kai jos nėra, ji stovi man prieš akis, ir aš stiprus
    kaip aukštas medis.
    O kai pamatau ją, suvirpu ir nežinau, kur dingsta viskas,
    ką jaučiu jai neesant.
    Kai pamatau ją, virstu kažkokia mane paliekančia jėga.
    Ir visas pasaulis mene stebi kaip saulėgrąžos žiedas
    su jos veidu viduryje.

    Man gražu. O jums ? Rekomenduoju poezijos mėgėjoms.

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: