Phillipe Claudel ,,Pilkosios sielos”

superinė knyga. Net nenumaniau, kad bus tokia įdomi. Dar kirbėjo mintis, gal ją pasilikti, na bet gal ir apsieisiu. Tai nepalyginamai daugiau nei paprastas detektyvas, netgi daugiau žmogiškos dramos, nei detektyvo. Knyga neskubri, pasakojimas labai įtraukiantis, labai įdomūs veikėjų psichologiniai portretai. Ir be galo vaizdinga, graži kalba. Ne koks nors laisvalaikio skaitalas, o literatūra.

                  ( Ingėnas )

2 Komentaras (+add yours?)

  1. katilina
    Lie 16, 2011 @ 13:56:28

    Dar nenusprendžiau, kiek man knyga patiko. Apie Antrojo pasaulinio karo metais mažame Prancūzijos miestelyje įvykdytą nusikaltimą ir dar keletą kitų įvykių, apie su tais įvykiais susijusius žmones. Pats pasakojimas labai paprastas, bet ne prastas, lengvai ir greit skaitomas (aš kažkodėl įsivaizdavau, kad knyga labai sudėtinga), veikėjų portretai ryškūs ir nesunkiai įsivaizduojami. Bet… na nežinau, man kažko pritrūko. Gal gilumo, užbaigtumo, didesnio įtraukimo. Tokia lyg ir drungna man pasirodė ši knyga. O pabaiga- tikrai netikėta, bet neįtikinama, todėl per daug nešokiravo.

    Atsakyti

  2. Biancca
    Rgp 09, 2011 @ 11:49:08

    Žinot, kai skaitai šitą knygą po “Nepakeliamos būties lengvybės “ (M. Kundera), ji atrodo beveik prėska, arba tokia, koks būna drungnas vanduo. Suskaičiau aš ją greit, per porą dienų, tiesą pasakius, galiu net palyginti šitą skaitymą šuoliavimą su arkliais į tikslą, kuris, šitoj situacijoj, žinoma, buvo pabaiga. Labai patiko detektyvinė linija, mat man, kaip neskaitančiai detektyvų, kažkokios intrigos, kuri nelyg gija būtų nutiesta per visą knygą – reikėjo. O iš tiesų tai aš nepeiksiu šitos knygos, nebloga, tik ne laiku perskaičiau. O pavadinimas apie pilkąsias sielas yra tiesiai į dešimtuką. Visa knyga neabejotinai pilka. Man labai patiko principas ale dienoraštis. Įdomu, nes beveik jauti nutiestą laidą tarp savęs ir pasakotojo, taigi skaitytojas turi galimybę komunikuoti. Liūdna, slogi knyga, tokias, galvoju, geriausia skaityti rudenį krentant lapams. Teisybė, dar vienas momentas – nesistebiu, kad tapo geriausia verstine knyga, nes išties man, kaip pakankamai priekabiai skaitytojai, nekliuvo knygos kalba, mat ji plaukė kaip upė pagal srovę, šitaip gražiai ir natūraliai.

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: