Peter Høeg “Tylioji mergaitė“

Tai trečioji mano perskaityta Peter Høeg knyga. Ir labiausiai patikusi („Panelės Smilos sniego jausmas“ būtų antroje pozicijoje), palikusi man nepaprastai didelį įspūdį.
Žymus Europoje klounas Kasperas Kronė turi unikalią klausą: girdi muzikinę tonaciją, būdingą kiekvienam jo sutiktam žmogui ir netgi konkrečiai vietai:
„Ponios Viešpaties valia kiekvienas žmogus skambėjo skirtinga tonacija, ir Kasparas šias tonacijas girdėjo“ .
Vieną dieną jis sutinka mažametę mergaitę KlaraMariją, nepaprastą vaiką, gaubiamą absoliučios tylos.
„Per visą žmogaus gyvenimą triukšmas nesiliauja nė sekundės, – tarė Kasparas. – Tačiau tu kitokia. Tavyje kartais stoja pauzė. Tavyje kartais tampa visiškai tylu. Labai norėčiau sužinoti, kodėl. Ir kaip tai atsitinka. Ieškojau tokios tylos. Visą gyvenimą.“
Mergaitei paklausus, ar nuo triukšmo nepadėtų ausų kištukai, Kasparas atsako:
„Su jais vis tiek girdėtum garsus. Savo paties kūno, kitų žmonių minčių. Savo paties minčių. Tyla, kurios ieškau, kitokia. Ji slypi anapus viso triukšmo. Tai tyla, kuri tvyrojo prieš PoniaiViešpačiui uždedant pirmąją kompaktinę plokštelę.“
Paskui mergaitė paslaptingai dingsta, o Kasperas Kronė ją gelbėdamas įsivelia į painų detektyvą.
Man labai patiko pagrindinis veikėjas Kasparas – gyvenimo vėtytas ir mėtytas, bet nepasiduodantis, neieškantis žodžio kišenėje, šmaikštus, net ir kebliausiomis situacijomis nestokojantis humoro jausmo, kartkartėm cituojantis Jungą (beje taip jau sutapo, kad būtent Jungą pati skaičiau paraleliai su šia knyga), o ir pats yra savotiškas gyvenimo filosofas. Iš pažiūros padraika, lengvabūdis ir avantiūristas, žaidžiantis su gyvenimu va bank, tačiau viduje Kasparas man visgi pasirodė jautrus, gilus ir pakankamai dvasingas žmogus. Kaip jau ne kartą buvau minėjusi, aš neitin mėgstu labai teigiamus herojus – man jie neįdomūs, bespalviai. Kur kas įdomesni man tie, kurie turi savyje ir dieviško, ir velniško. Beje, manyčiau, kad būtent menininkams (o Kasparas juk toks ir buvo) tai ypač būdinga.
Tarp kitko, apie autorių Peterį Høegą rašoma, kad jo paties biografija itin spalvinga (buvęs šokėjas, jūreivis, aktorius, alpinistas ir fechtuotojas, o dabar dar ir rašytojas). Kas ten žino, galbūt į šį savo herojų autorius įdėjo ir dalelę savęs. Bent jau mano nuojauta kažkodėl taip kužda.
Muzikalesnės knygos nelabai neįsivaizduoju (bent jau man tokios tikrai neteko skaityti). Tai knyga, kurioje skamba ir garsas, ir tyla, kurioje pilna muzikos. Netgi knygos sakinių struktūra tokia, kad rodos, jog skaitydamas ją jauti kažkokį ritmą (aš galvoju – o galbūt visgi taip rašyta sąmoningai). O jei tas teksto ritmiškumas įstrigo tik man vienai, tai galbūt perdaug jau ta istorija mane apžavėjo. Žodžiu, jaučiuosi įklimpusi į šią knygą(aišku, gerąja prasme).
Įvardinčiau šią knygą kaip psichologinį fantastinį trilerį su detektyvo elementais. Man skaitant jautėsi lyg ir kažkoks tarpinis variantas tarp mistiškumo ir fantastikos

Pradžioje viršų lyg ir ėmė mistika, bet pabaigus visgi galvoju, kad kūrinys labiau fantastinio pobūdžio ( kaip ir kitos mano skaitytos Peterio Høegio knygos).
Sakyčiau, tai ypatinga, stipri knyga, savo stiliumi labai primenanti „Panelės Smilos sniego jausmą“, tačiau, be abejo, kartu ir savita, kitokia. Rekomenduočiau ją intelektualių, subtilių, šiaurietiškų, knygų gerbėjoms. Galbūt netgi romantiškoms sieloms, nes bent jau aš joje radau pakankamai jausmo (o kaipgi galėtų muzika be jo apsieiti?).

                 ( Ingėnas )

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: