Kazuo Ishiguro “Neleisk man išeiti”

Daug minčių, daug pamąstymų sukėlė, šokiravo, pribloškė, nustebino… Tęsti? Vienaip ar kitaip, po šios knygos aš kaip moteris, atsitrenkusi į pušį. O knyga apie klonavimą. Man apskritai ši tema kelia vidinį pasipriešinimą, bet iki šiol plačiau susidūrusi nebuvau, apart straipsnių interneto platybėse. O čia – visa knyga. Trumpai siužetas: klonuoti vaikai gyvena atskirti nuo išorinio pasaulio, kol nesulaukia tam tikro amžiaus ir gali išeiti. Išėję iš pradžių būna slaugytojais, besirūpinančiais donorų sveikata, paskui patys tampa donorais. Žiauru, tiesa? Iš dalies – fantastika. Bet ne tokia, kad toli iki mėnulio… Vidiniai nustebimai, skaitant knygą, buvo šie: vaikai, gimę tam, kad būtų donorai, neturi normalaus gyvenimo. Neturėdami normalaus gyvenimo, visuomenėje jie tampa auka-priemone, tenkinančia normalių žmonių reikmes (šiuo atveju – sveikatos problemų taisymą). Nesunku suprasti, kad mokykloje jie mokomi kitaip, nei normalieji. Tie vaikai, paskui jau jaunuoliai, yra juodoji visuomenės dalis, ta, apie kurią vengiama kalbėti.
Knygoje netrūksta dinamiškumo, detalių įvykių ir žmogaus jausmų aprašinėjimų, be to, yra intriga. Skaitėsi greitai. Užtai nemoku apsakyti, kaip prislėgė. Man rodos, grožinėje literatūroje klonavimo tema nėra tokia ir dažna, o čia ji buvo kūrinio leitmotyvas. Man klonavimas ir tokios formos donorystė – išėjimas iš moralės rėmų. Totalus! Piktina, erzina, net baugina. Velniškai stiprus romanas, tikriausiai vienas iš geriausių, skaitytų šiais metais. Pabaigiau skaityt jį prieš kelias dienas, ale kad vis mintimis sugrįžtu…

                     ( Biancca )

Komentarų: 1 (+add yours?)

  1. Gegytė
    Rgs 20, 2011 @ 12:11:56

    Paskutiniu metu visiškai nesiskaitė, šią knygą kankinau beveik du mėnesius. Nežinau, kas tai lėmė labiausiai – laiko trūkumas, ar tai, kad skaičiau ją anglų kalba. Iš tikrųjų gailiuosi, kad prieš tai sužinojau visą esmę ir kas bus toliau, taigi nebebuvo tokio efekto, kokį gaudavo kiti ją skaitantys. Iš pradžių istorija atrodo niekuo neypatinga – atskirta nuo pasaulio mokykla ir labai keisti jos prižiūrėtojai. Po to viskas pasikeičia kardinaliai, kai vis atsiranda užuominos apie vaikus, apie tikrą pasaulį ar kitus žmones. Galų gale, knygoje niekada neminimi vaikų tėvai, tačiau mokykla taip pat nevadinama vaikų namais. Iš aprašymo tikėjausi, kad bus daug meilės ir ,,seilėjimosi”, tačiau nieko panašaus nesulaukiau. Iš karto buvo aišku, kas ką myli, tačiau iki pačių paskutinių skyrių nesupratau, kodėl jie taip atitverti nuo vienas kito. Visą knygą labai žiauriai skambėjo tam tikri įvardijimai: galiojimo laikas, pasibaigė… tiesiog keista tokius dalykus skaityti apie žmones (?). Nesupratau, kodėl knygoje buvo aprašoma kelionė, kurioje mokiniai ieškojo savo originalų, nes vėliau apie tai tebuvo užsiminama kaip apie nelabai reikšmingą įvykį. Labai skaudūs visų veikėjų likimai, bet, man patinka istorijos ne su laiminga pabaiga, taigi nesiskundžiu. Visoje knygoje jaučiasi be galo didelis atstūmimas ir neigimas paprastiems žmonėms. Kaip ir minėjau, gailiuosi, jog prieš skaitydama viską jau žinojau, tačiau knyga tikrai patiko. Paprasta, viskas aiškiai išdėstyta, tačiau prikausto iki paskutinių puslapių.

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: