Ši knyga man kaip širdies kardiograma, aukštyn žemyn, tai atrodo sudomina, tai vėl nuobodu. Pradžioje labai kliuvo rašymo stilius, sakiniai man tokie statiški, šalti, neemocingi. Istorija pati gan įdomi, bet iš aprašymo tikėjausi kitko. Knygos antroje pusėje rašo, kad jai pakliuvus į pragarą, ten jau jos laukė trys vyrai, bet ponia ir prarage ponia. š visų pagyrų knygai ir autoriui, tikrai tikėjausi daugiau. Nei bloga, nei gera knyga, neturinti didelės vertės, bet paskaityt, kai neturit, ką veikt, tinka. Daviau jai 3/5 ir nežinau, ar imsiu kito autoriaus knygas
( Doriforė )
Knygos, knygos, knygos... 
Geg 30, 2011 @ 13:53:26
Vat iš tos knygos tai tikėjausi daugiau. Nes labai, tikrai labai esu susižavėjusi „Kaukiančiu malūnininku“, todėl naiviai maniau, kad ir kitos šio autoriaus knygos tokios pat stipriai geros. Na, šita man ne tokia gera pasirodė. Ji tokia kur kas paprastesnė. Pradžioje trijų draugužių siautėjimas buvo labai įtaigus, kai kurie jų darbeliai, gal net pernelyg šokiruojantys. Tačiau antroje knygos dalyje, įvykiams įgaunant pagreitį, kada, atrodo, įtampa turėtų vis didėti, pasakojimas staiga tampa panašus į kroniką, tiesa savitai linksmą. Ir nors „…prie mirties, kol gyvas, nepriprasi“ (psl. 155), istorija kažkaip nustoja jaudinti, pabaiga, rodos, visiškai aiški. Malūnininko čia nebus. Magiško realizmo greičiausiai irgi.
Vis dėlto autoriaus kūrinių temos, rašymo stilius, savitas linksmumas man patinka, tad ir toliau skaitysiu kitas Arto Paasilinnos knygas.