W. S. Maugham „Anuomet ir dabar“

Perskaičiau su dideliu pasimėgavimu šią W.S.Maughamo knygą ir negaliu nutylėti, nepasidalinusi savo rekomendacijomis šiame forume.Tai puikus istorinis romanas romanas apie iškilią Renesanso epochos asmenybę, Italijos politinį veikėją, filosofą, rašytoją Nikolo Makiavelį, kuris parašytas remiantis paties Makiavelio veikalais, kitais išlikusiais negausiais šaltiniais apie jį.
Siužetas paprastas. Italija. Renesansas. Florencijai kyla grėsmė, įvairūs kunigaikštukai kovoja dėl savo įtakos valdyme ir Makiavelis išsiunčiamas į Imolą pas kunigaikštį Čezarę Bordžą, kaip Sinjorijos, Florencijos miesto tarybos derybininkas, tarnautojas.Vyksta nenorom, nes namie palieka besilaukiančią žmoną, o į kelionę pasiima jauną nepatyrusį sūnėną Pjerą. Nuvykęs į Imolą Makiavelis parodomas koks jis buvo įžvalgus ir sumanus diplomatas, ištikimai ginantis Florencijos respublikos interesus, sąžiningas, ir nepalenkiamas žmogus, kuriam nesvetimos ir žmogiškosios aistros.

Romane piešiama XVI a. Italijos įvykių panorama,ryškus ir įdomus kunigaikščio Čezarės Bordžos paveikslas, jo intrigos,politika.

Knygoje puikiai atskleidžiamas Makiavelio paveikslas ir jo išmintis.Vienas iš jo pagrindinių principų buvo“niekada neleisti niekam sužinoti , kiek jis žino, jei tam nėra svarios priežasties“.“Jis žinojo, kad palankumą lengviausia pelnyti, jei leisiesi truputį apiplėšiamas“.

Imoloje jis sutinka Bartolomėjų Martelį ir jo jaunutę trečią žmoną Aureliją, kurią pamatęs jį ima kankinti aistra šiai moteriai. Neapleisdamas tarnybos reikalų jis pradeda regzti mintį kaip su ja sugulti, nes Bartolomejus yra nevaisingas ir jei nesusilauks palikuonių Aurelija ir jos motina gali po jo mirties viską prarasti, nes viskas atitektų Bartolomėjaus sesers šeimai. Kaip jam pavyks ar nepavyks tai padaryti, neatskleisiu, tik pasakysiu, kad vėliau iš tos situacijos jam gimė idėja parašyti šmaikščią komediją „Mandragora“.
Romanas būtų nieko perdaug ypatingas jei ne perteikta paties Makiavelio kaip derybininko išmintis, ypač jo pamokymai sūnėnui Pjerui, kurias galima taikyti ir šiais laikais.Taigi citatų mėgėjos drąsiai gali prieš pradedant skaityti pasimti iš anksto pieštukėlius. Tiesiog taip ir knieti keletą pamokymu Pjerui pateikti ir jums.Makiavelis jam sako:
„Niekada per daug neatvirauk su draugu, kad jis negalėtų tau pakenkti, jeigu kartais taptų tavo priešu, ir niekada nesielk su priešu taip blogai, kad jis nebegalėtų tapti tavo draugu“.
“Stebėk žmonių nuotaikas ir prisitaikyk prie jų – juokis kartu su jais, kai jie linksmi, ir nutaisyk ištisusį veidą, kai jie rimti.Absurdiška būti išmintingam tarp kvailių ir kvailam tarp išmintingų: su kiekvienu reikia kalbėti jo kalba.“
“Jau daugelį metų aš niekada nesakau to, ką manau, ir niekada nemanau to, ką sakau, o jeigu kartais pasitaiko pasakyti tiesą, paslepiu ją tarp tokios daugybės melų, kad būna sunku ją surasti“.
Tokių pamokymų apstu šioje nestoroje knygoje.
Kadangi nemoku gražiai aprašyti kaip kitos kai kurios šio forumo skaitytojos, todėl pabaigai kaip visada pateiksiu kai kurias įstrigusias citatas:
„Laimė yra gėris, kurio siekia visi žmonės, ir kad norint ją pasiekti reikia būti kilusiam iš geros šeimos, gerų draugų, sėkmės, sveikatos, turto, grožio, tvirtumo, šlovės, gero vardo ir dorybės“.(20psl.)
„ Dėkingumas yra labai sunki našta.Lengviau atleisti priešui už padarytą skriaudą, negu draugui už tau teikiamą labdarą“ (58psl.)
„Lozorius turi būti dėkingas už trupinius, nubyrėjusius nuo turtuolio stalo“
„Draugiškumo pareiškimai būna kur kas įtikinamesni, kai juos patvirtina veiksmai“.

„Ateities kartos prisimena žmones ne dėl jų padarytų didžių darbų, bet dėl to, kad rašytojai vaizdingai aprašo jų darbus.Periklis tebūtų tik vardas, jeigu Tukididas nebūtų įdėjęs į jo lūpas kalbos, kuri jį išgarsino“
„Patarlės yra paprastų žmonių išmintis, tačiau paprasti žmonės visada klysta“.
„Labiausiai gailimės ne dėl tų pagundų, kuriomis pasidavėme, bet dėl tų, kurioms atsispyrėme“.
„Žmogus gauna aukštą postą, nes būdamas vidutinybė nekelia grėsmės savo bendrams.Štai kodėl esant demokratijai valdo ne tie, kurie yra kompetentingiausi, bet tie , kurie dėl to savo nereikšmingumo niekam nekelia baimės“.

                      ( Pajauta )

Advertisements

Komentarų: 1 (+add yours?)

  1. Stikliukas
    Sau 13, 2011 @ 17:05:57

    Vertinimas: **** iš 5

    Pradedu skaityti knygą su viena mintimi- ir kaip gi ištarti tą sunkiai rašomą autoriaus pavardę? mano, sakyčiau, neblogos anglų kalbos žinios, manęs negelbsti.

    Pirmieji puslapiai, pirmieji įspūdžiai tikrai neblogi, tuo labiau, jog suprantu, kad veiksmas vyksta Čezarės Bordžos valdymo laikotarpiu, apie kurį jau esu skaičiusi keletą knygų ir kuris mane domina.

    Taigi Makiavelis (nors ir vėl įdomu, originalo kalba Machiavelli taigi tarti MaKiavelis ar MaČiavelis? Tiek jau to, palikim tai kalbininkams. Knygos siužeto linija nėra ypatingai gudri ar paini- Makiavelis pasiunčiamas kaip Sinjorijos sekretorius atstovauti deryboms su kunigaikščiu. Sakyčiau, pasirinkta situacija nelabai dėkinga, ką gi galima prikurti iš to? nebent sukurti nuobodžią istorinių faktų kroniką. Bet liaudies išmintis byloja, jog gera šeimininkė ir iš kirvio gali skanią sriubą išvirti, o geras plunksnos meistras ir iš nieko sukurti puikų kūrinį. Man atrodo, kad Maugham tai puikiai pavyko- įpynus meilės istoriją, panaudojus istorinius faktus pavyko papasakoti įdomiai, išsamiai, informatyviai ir, svarbiausia, nenuobodžiai. Dar labiau pradžiugino, jog įvykiai išsirutuliojo ne taip, kaip aš spėjau, tad mane apgavo, bet tuo buvo smagiau. Galima sakyti, kad autorius nušovė netgi tris zuikius: pateikė skaitytojaui naudingų istorinių faktų, pamalonino meilės ir intrigų išsiilgusius skaitytojo akis ir….galima sakyti, kad ši knyga yra apie tai, kaip gimė Makiavelio veikalas Mandragora. Kaip tai atsitiko? perskaitykite ir pamatysite

    Negaliu nepasakyti pagiriamojo žodžio ir pačiam autoriui, ir vertėjai (iš anglų kalbos vertė Ramutė Rybelienė), sakiniai dėliojami gražiai, sklandžiai, vaizdžiai ir labai taikliai. Vienas sakinys man taip patiko, jog net iki šiol mintinai jį pamenu (labai patiko palyginimas)- ,,Nedidelė jo (Makiavelio) galva, juodutėliai trumpai nukirpti plaukai, atrodantys nelyginant ant kaukolės užtempta aksominė kepuraitė”. Kartais stebindavo įdomi ir keistoka knygos dialogų sandara: tarsi chrestomatijos vadovėlis ,,klausimai ir atsakymai kaip kokioje situacijoje elgtis” tiek Makiavelis, tiek kiti veikėjai dialogo eigoje pasakydavo, kas ką negerai pasakė, padarė ir tada įmantriomis (išsirašymui tinkamomis) mintimis pataisydavo- ką ir kaip reikėjo pasakyti labai įdomu….

    Ilgai galvojau, kodėl pasirinktas toks knygos pavadinimas? vienintelė kilusi mintis- gal tai, jog visada viskas kartojasi- kas anuomet, tas ir dabar? kaip manot?

    Ir pabaigai, tradiciškai, labiausiai patikusi citata: ,,Tiesa yra pavojingiausias iš visų žmogaus turimų ginklų, todėl juo naudotis reikia labai atsargiai. Jau daugelį metų aš niekada nesakau to, ką manau ir niekada nemanau to, ką sakau, o jeigu kartais pasitaiko pasakyti tiesą, paslepiu ją tarp tokios daugybės melų, kad būna sunku ją surasti”. Įdomūs žodžiai, tačiau Makiavelis ne tik lengvai šią mintį pasakė, bet jam dar lengviau ją ir įvykdyti, nes tai buvo puikus oratorius, tobulai įvaldęs kalbėjimo meną.

    Istorinių knygų mėgėjoms tikrai rekomenduoju.

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: