Sigitas Parulskis “Trys sekundės dangaus”

Maža knygutė, 170 plius keli puslapiai, bet jau nuo 60-to pagavau save viduje isteriškai klausinėjant: “Ir viskas? Ir čia viskas? Daugiau nieko nebus?” Na ir nebuvo.

Gal aš nesupratau tos vyriškos tragedijos. Bet Parulskis stengėsi nepersūdyt su sovietinės armijos “nužmoginimo programos” aprašymais, todėl liko neaišku kaip gi ta armija ėmė ir sulaužė jam stuburą (sielą), kad jis save prie prarastosios kartos priskyrė ir vis alkoholiu žudyt bandė (kai ilgai bandai, tai ir pasiseka). O dar tie nuolatiniai priminimai apie pasididžiavimą, kad buvai desantininkas… Ir visai niekas nebeaišku.
Išvadą padariau liūdną – neužtenka valdyti žodį ir sakinį taip, kaip tai daro Sigitas Parulskis (puikiai!), reikia dar ir turėti ką pasakyti. O gal aš nemokėjau klausyti?..

              ( caralaite )

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: