Carlos Maria Dominguez “Popierinis namas”

Labai ilgai nesiryžau imti į rankas šios knygos, po Doriforės atsiliepimo apie ją, nes buvau susidariusi nuomonę, kad joje visiškas marazmas. Bet kaip buvau nustebinta vos tik pradėjau skaityti. Labai maloniai ir greitai susiskaitė ir paliko labai teigiamus įspūdžius. Ir tikrai paprieštarausiu, kad knyga ne visiškas marazmas, o vis tik turi užslėptą moralą.

Autorius teigia, jog knygos keičia ir nusprendžia mūsų likimus:
“Vieni, perskaitę ‘Malaizijos tigrą’ (autorius Emilio Salgari), tampa literatūros dėstytojais tolimų kraštų universitetuose. ‘Demianas’ (autorius Hermann Hesse) atvertė dešimtis tūkstančių jaunuolių į hinduizmą, Hemingvėjus juos paskatino sportuoti, Diuma sujaukė gyvenimą tūkstančiams moterų, ir nemaža jų nuo savižudybės išgelbėjo kulinarijos vadovas. Bluma irgi tapo knygų auka.”
Bet juk ir mes visi čia besirenkantys esame knygų aukos. Juk aukojame joms ne tik savo pinigus, bet ir laiką, meilę, sveikatą ir pan.

Ši knyga apie meilę knygoms, apie pasiaukojančią meilę, kuri kartais tampa nevaldoma ir po truputį naikiną savo auką ir ištrina nuo žemės paviršiaus. Tai knyga apie tokias pačias knygų aukas kaip ir mes visi, o gal net ir didesnes.

Pagrindiniam veikėjui į rankas patenka bendradarbei atsiųstas laiškas. Tačiau bendradarbė žuvo papuolusi po automobilio ratais su Emilės Dikenson ‘Poezijos’ knygele. Ilgai laukęs ir svarstęs ar verta atplėšti svetimą laišką, jis jame randa knygą – visą suniokota, aplipusia cemento gabalais. Kas gi atsiuntė šią knygą? Ir prasideda kelionė į praeitį, kurioje jis sužino apie vieną žmogelį, kuris beproto mylėjo knygas, tiesiog ryte jas rydavo. Be skaičiaus jis jų buvo prikaupęs ir net jau nebeprisiminė ką beturįs pats. Pradėjo pulti jas įvairūs vabzdžiai. Na tuomet žmogelis ryžosi kovoti su šia beda, pradėjo daryti kartoteką, dėlioti knygas į lentynas pagal susigalvotą sistemą. Bet nutinka nelaimė ir sudega kartoteka. Iš tos nevilties, jis parduoda savo namą, pinigus palieka buvusiai žmonai ir su knygomis iškeliauja į lagūną, kurioje iš jų susimūro namą. Lyg ir gyvenimas toliau klojasi, skaito jis sau toliau, bet štai parašo jo mylimoji iš anų laikų ir paklausia ar vis dar turi jos jam dovanotą knygą. Beieškodamas jos jis sugriauna visus namus, sumaitoja visas knygas ir jos dabar guli smėlyje prie jūros lyg negyvi besieliai sumaitoti lavonai…
“Ar jis stengėsi dėl Blumos? Ar stengėsi dėl savęs, kai įsipyko vienatvė, kai turbūt įsipyko klausytis knygų šauksmo, gožiamo vėjo sūpuojamų griaučių barškėjimo? O gal viską nulėmė naivus ir podraug nepermaldaujamas moters poreikis, rėkte išrėktas reikalavimas ją nustebinti, ir tas reikalavimas reiškė, jog pasibaigė tai, kam buvo lemta pasibaigti ir kas jam jau seniai buvo pasibaigę? Jam reikėjo nebent apsisprendus paklusti tam reikalavimui, paimti į rankas vėzdą ir dar sykį sunaikinti savo darbo vaisių, lyg tai būtų vienintelis būdas išsivaduoti iš vienatvės.”

Knygos moralas būtų, jog besaikė ir begalinė meilė knygoms pražudo ir veda į vienatvę, jei nemoki su ją susidoroti dar gi ji tave paverčia į nieką.

Man knyga patiko. Tiesiog labai smagų ir mielą vakarą apturėjau su ja.

           ( Fatimaallaa)

3 Komentaras (+add yours?)

  1. Skaitanti
    Vas 05, 2011 @ 13:32:31

    Labai šauni knyga visiems jų mėgėjams. Labai tiktų į, gaila, dabar jau nebepildomą, „Keistą kolekciją“. Trumpa, vos valanda skaitymo, bet sukelianti tiek minčių.

    Knygos nulemia žmonių likimą. (psl. 9).

    Knyga apie knygas. Ir šį kartą ne įprastos, gražios sentencijos apie jas, ar kokios sparnuotos frazės… Šį kartą viskas kur kas gyvenimiškiau ir su detektyviniais elementais.

    Pastebėjusi mane lovoje skaitančią knygą, močiutė visada sakydavo: „Liaukis, knygos pavojingos“. Daugelį metų laikiau ją tamsuole, tačiau ilgainiui pasitvirtino močiutės sveikas protas. (psl. 10).

    Bibliotekos, reti, prabangiai išleisti knygų egzemplioriai, milžiniški namai, pilni knygų. Tau tai patiktų? Susirask ir perskaityk šią knygą.

    Ir mokykimės kontroliuoti savo pomėgį, kad knygos netaptų tik kolekcija.

    Atsakyti

  2. Sielos Sparnai
    Kov 08, 2011 @ 19:54:01

    Knyga patiko. Radau sau pačiai minčių apie knygas, jų kaupimą, rūšiavimą/sudėliojimo tvarką, bibliotekos gausą, knygų skaitymą ir bendrai, tiesiog meilę knygoms, kartais virstančia netgi nebesuvaldoma manija.

    Kelios patikusios mintys:

    „Dažniausiai kur kas sunkiau nusikratyti kokios knygos negu ją įsigyti. Jos pritampa pagal dvišalę būtinybės ir užmiršties sutartį, lyg būtų tam tikro negrąžinamo mūsų gyvenimo tarpsnio liudytojos. Tačiau, jas laikydami, tariamės išsaugoją ir dalelę praeities.“

    „Niekas nenusiteikęs prarasti knygos. Veikiau pamesime žiedą, laikrodį, skėtį, tik jau ne knygą, nors jos ir nebeskaitysime, bet ji savo skambiu pavadinimu visada žadins ankstesnį, galbūt amžinai išblankusį žavesį.“

    Atsakyti

  3. Ingėnas
    Bir 19, 2011 @ 09:36:07

    Mažutė knygelė, vienam vakarui, ne daugiau. Šįkart labiau patiko forma, o ne turinys. Lotynų Amerikos rašytojai su savo savitu stiliumi, sodria, spalvinga kalba bei aistringumu mano silpnybė, taigi mėgavausi ir šį kartą. Apie knygas gal buvo ir mažiau, nei aš tikėjausi. Beje, pasirodė, kad siužeto vingiai savo keistumu lyg ir primena Amelie Nothomb knygas (iš serijos “Keista kolekcija”).

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: