Pirmoji „Neregimybės“ ciklo šio autoriaus knyga, simbolizuojanti krikščionybę. Kažkaip knygose nemėgstu tikėjimo dalykų ir tokių knygų vengiu, bet čia nekliuvo ir labai patiko pavaizduotas vėžiu sergančio vaiko santykis su Dievu, jo rašyti laiškai jam. Juose pasakojama apie dvylika Oskaro dienų, neįprastų ir poetiškų, kupinų meilės ir neapykantos. Tos dvylika dienų galbūt bus paskutinės, tačiau per jas jis nugyvena visą savo gyvenimą ir suvokia tai, ką anaiptol ne kiekvienam lemta suvokti…
Knygą skaičiau įkvėpta matyto spektaklio – „Bučiuoju, Oskaras“. Labai labai patiko, suvirpino širdį. būtinai skaitysiu ir likusias 3 šio ciklo knygas.
„Jei domėčiausi, ką mano besmegeniai, neturėčiau laiko domėtis tuo, ką mano protingi žmonės“.
„Reikia skirti dvejopus sopulius, mano mažasis Oskarai, kūno kančią ir dvasios kančią. Kūno kančią privalome ištverti. O dvasios kančia pasirenkame“.
„Įdomiausi klausimai klausimais ir lieka. Juose slypi paslaptis. Prie kiekvieno klausimo reikėtų pridurti „galbūt“. Tik į neįdomius klausimus yra atsakymai“.
„Mėginau paaiškinti tėvams, kad gyvenimas – puiki dovana. Iš pradžių mes ją pervertiname: manom gyvensią amžinai. Paskui tą dovaną nuvertiname, gyvenimas mums atrodo sumautas, pernelyg trumpas, beveik esame pasirengę jį išmesti. Galiausiai suvokiame, jog tai buvo ne dovana, o tik paskolintas daiktas. Tada pradedame stengtis jo nusipelnyti. <…> Juo labiau senstame, juo geresnis turi būti skonis, kad vertintum gyvenimą. Turime pasidaryti subtilūs, meniški. Bet koks kvailys gali džiaugtis gyvenimu būdamas dešimties ar dvidešimties metų, tačiau persiritęs per šimtą, kai jau nebegali nė pakrutėti, turi pasukti smegenis“.
( aistuliaa)
Knygos, knygos, knygos... 