Gal ir simboliška, bet artėjant Zuikio (kiškio, katino) metams, į rankas paėmiau būtent šią knygelę. Ir tiesą sakant, galiu sakyti, kad šis autorius vienas iš didžiausių šių metų atradimų (be abejonės, ne be Jūsų pagalbos). Trumpai, tai knyga apie žurnalisto kelionę po Suomiją su zuikiu po pažasčia. Siužetas nesudėtingas, tačiau man paliko gerą įspūdį, nes šioje knygoje žmogaus santykis su laukiniu gyvūnėliu ypatingas.Man ypatingai patiko šis kailinis žvėrelis.
Nors siužetas tikrai paprastas, tačiau jame yra ir kvailų, ir sarkastiškų dalykų, o tai satyriškai pašiepia šiuolaikinį pasaulį (nors knyga rašyta 1975 m.) ir žmones.
Puiki knyga, kurią rekomenduoju nesibaidančioms satyriškumo ir kitokių knyginių prieskonių.
Beje, Paasilinna išleidęs net 35 noveles, tad tikėkimės, kad ir mums daugiau knygų bus kada nors prieinamos.
( daite )
Knygos, knygos, knygos... 
Lie 08, 2011 @ 10:25:20
Kažkodėl ilgai bijojau to zuikio. Ai, galvojau, nesąmonės bus, labai jau tas zuikis fantastinis nupieštas… Bet perskaičiau ir tikrai labai patiko, net labiau už „Nuodų virėją“. Labai jautri knyga, sakyčiau. Knygos autorius rašo, kad dažnai mes, skaitytojai, nenorime skaityti rimtų knygų liūdnomis temomis. Todėl jis ir nevengia kvailionių ar kalbančių žvėrelių.
Šį kartą Zuikis nekalbėjo, bet buvo labai vykęs: labai gerai išėjo jam simbolizuoti rimtus dalykus. Per žmonių kvailystes jis kas antrame skyriuje lakstė nuo kulkų, įsiutusių šunų, meškų, girtų medžiotojų, ar išprotėjusių religinių fanatikų. Jo globėjas Vatanenas myli ir rūpinasi augintiniu, su juo keliauja po visą šalį, patirdamas pačių įvairiausių nuotykių.
Mėnulis nusileido. Vatanenas įsidėjo į kuprinę maisto kelioms dienoms, kurpinės kišenėn susibėrė porą dešimčių patronų ir pripildė šautuvo dėtuvę, pasigalando kirvį, dar pasiėmė penkis pakelius cigarečių bei slidžių tepalo. Zuikiui pasakė:
– Turbūt ir tu trauksi. (psl. 125).
Na labai patiko.