Lily Koppel “Dienoraštis raudonos odos viršeliais“

Kada knygyne ją pavarčiau ji mane kažkodėl labai patraukė ne tik savo aprašymu, bet ir įdėtomis nuotraukomis. Pradėjusi skaityti ją supratau, kad nenusivilsiu šią knyga. O pabaigusi jaučiuosi gavusi šiokių tokių žinių ir pagyvenusi praeito amžiaus ketvirtojo dešimtmečio New York’e.

Knyga ne šedevras, kartais jaučiamas publicistinis stilius (autorė žurnalistė), bet vis tik gana vaizdžiai ir cikliškai viskas pateikta. Nenusivyliau.

Knygos autorė išėjusi iš namų pamato netoli konteinerių suversta šimtmečio pradžios lagaminų krūvas. Ir tiesiog smalsumo vedama įlenda į tą krūva pasidairyti, paieškoti gabalėlį praėjusios istorijos. Tarp skrybėlių su plunksnomis, oranžinio palto ir visokių kitokių senienų ji suranda nutrintos ir trupančios odos dienoraštį, kuriame yra iškarpa iš laikraščio su dienoraščio autorės nuotrauka ir telegrama jai nuo mylimojo. Po kelių metų ji vis tik suranda dienoraščio autorę, kuri yra gyva iki šių dienų ir kuriai tuo metu kai knyga išėjo buvo 93 m. (dabar paskaičiavus jai turėtų būti 95 m.)Taip ir gimsta šį knyga. Yra prikeliamas vieno žmogaus gyvenimas.

Dienoraščio herojė yra pilna gyvenimo džiaugsmo, pilna veiklos, siekių, tikslų ir perspektyvų. Ji myli muzika, tapo, ryte ryja knygas, žavisi teatru ir atsiradusiu kinu. Ji trykšta jaunatve. Rašo eilėraščius ir apsakymus ir pilna širdimi myli. Ji tampa redaktorė vieno koledžo literatūrinio žurnalo, jos namuose renkasi bohemiška draugija, kur jie kalbasi apie meną, literatūrą, muziką ir politiką, kur jie svajoja išvykti į kelionę į Europą, kuri pagimdė tiek didžių menininkų. Beja, dienoraščio herojei tai pavyksta ir ji aplanko Angliją, Prancūziją ir Italiją.

Tai ne tik vieno žmogaus istorija. Tai kartos istorija, kuri pagimdė ne vieną žymų literatūros veikėją. Tai kino pradžia. Tai pasakojimas apie maištaujančia bohemišką kartą, kuri nepasotinamai godžiai ryja knygas, lankosi teatre, tapo, svajoja ir meldžiasi James Joyce ‘Ulisui’, kuris Amerikoje 1932 m. buvo uždraustas ir į šalį patekdavo kontrabanda, kurį po to visi patyliukais pasislėpę skaitydavo.

Man patiko. Beja, gal knyga daug meninės vertės ir neturi, bet istorinių žinių nemažai pateikia.

            ( Fatimaallaa)

Reklama

Komentarų: 1 (+add yours?)

  1. katilina
    Bal 27, 2011 @ 13:19:58

    Visai nieko knyga, bet labai ypatinga tikrai nebuvo (ir ypač kliuvo prastas vertimas). Įdomiausia man pasirodė visai atsitiktinė dienoraščio suradimo istorija, ir tas faktas, kad jo autorė po tiek metų vis dar buvo gyva. Jos dienoraštyje aprašyti metai irgi pakankamai įdomiai skaitėsi (nors vietom buvo nuobodu), tik mane stebino tai, kad viskas labai pažįstama, šiuolaikiška ir beveik neatrodė, kad pasakojama apie sąlyginai tolimą laikmetį. Pagrindinė herojė man pasirodė ne pagal metus protinga, drąsi ir nepriklausoma. O pati įdomiausia dalis man buvo jos dvidešimtmetės kelionė po prieškario Europą.

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: