June Considine „Kai šaka nulūš“

Pradėsiu nuo to, kad knyga labai patiko ir sukėlė begalę labai stiprių emocijų. Todėl pačiai buvo labai keista, kodėl niekaip nesidėliojo atsiliepimas apie šią knygą. Ir dabar vis dar neina sudėlioti tai ką noriu pasakyti. Galbūt sunku kalbėti tiesiai per aplinkui, kad nebūtų atskleista per daug ir kitam žmogui nesusigadintų skaitymo malonumas.

Pradėsiu nuo to, kad pats rašymo stilius lipte limpantis prie dūšios, sakiniai nuostabūs, įtaigūs, išraiškingi, todėl jau nuo pat pirmųjų puslapių mane įtraukė ir užvaldė. Pasinėriau į pasakojimą ir jau pačioje pradžioje netikėtai išgyvenau tokį pyktį ir neapykantą, kokį senai bebuvau patyrus skaitydama knygą. Negaliu atskleisti šių jausmų priežasties, bet buvo taip pikta, kad net žandai užkaito. Turėjau padėt knygą po 37 perskaitytų puslapių, nes tiesiog pasidarė per skaudu skaityti… Ne pirmoje knygoje aprašoma ši tema, bet šį kartą taip įtaigiai, taip skaudžiai viskas pateikta, kad negalėjau skaityt… labai norėjosi nudobti vieną personą, negailestingai ir šaltakraujiškai suvaryti kulką į kaktą… Tokios neapykantos knyginiam personažui senokai nejaučiau. Toliau skaitant linksmiau nesidarė… Siaubingai daug skausmo, sunkaus gyvenimo, neteisybės, atstūmimo, abejingumo iš pačių artimiausių žmonių pusės. Tačiau be galo žavėjo pagrindinės herojės stiprybė, užsispyrimas, kovotojos dvasia, varanti ją pirmyn gyvenimo keliu ir neleidžiančią pasiduot. Vietomis nesupratau jos nuolankumo ir taikstymosi su tam tikrais dalykais, tam tikrais žmonėmis, nes aš senų seniausiai juos būčiau pasiuntus ant visų abėcėlės raidžių. Bet gal tai ir yra vidinė stiprybė, išmintis – nebėgti, nerėkti, o tiesiai pažvelgti blogiui į akis arba tiesiog jam duoti kelią, ir, netgi savotiškai atleisti ar, teisingiau pasakius, pamiršti, išbraukti tam tikrus dalykus iš atminties, širdies ir nebeteikti jiems tokios reikšmės… Sunku tikrai dėlioti atsiliepimą, neužsiminant apie ką kalba, kas ir kaip taip stipriai užkabino… Pasakysiu gal tada tik tiek: emociškai tikrai stipri ir kabinanti knyga. Anotacijoje yra trumpas sakinys: „Realistiškas, skaudus ir aistringas romanas apie susipynusias vieno airių giminės medžio atšakas.“ Tikra tiesa, realistiškumo ir skausmo netrūksta, aistrų taip pat, bet ne tų banaliųjų, o tikrų, žmogiškų, gyvenimiškų. Skaitykit ir pačios vertinkit. Knyga manau tikrai verta, kad ją paimt į rankas.

                  ( Sielos Sparnai )

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: