Elif Shafak ,,Stambulo pavainikė”

Iki šiol tebuvau labai mažai skaičiusi turkų rašytojų kūrinių: tai dvi Pamuko knygas bei paauglystėje „Čiauškutę“ . Skaitydama Pamuko itin melancholiškus kūrinius kaip tik mąsčiau, kad norėčiau perskaityti dar kažką iš turkų rašytojų kūrybos, kad galėčiau geriau įsivaizduoti, kas tai yra Turkija, kokia gi ji. Ir štai į mano rankas pakliuvo Elif Shafak “Stambulo pavainikė“.
Jei „Moterų kupė“ spinduliuoja Indijos dvasia, tai „Stambulo pavainikė“ – Turkijos.
Tai knyga, kuri pasakoja istoriją apie dvi šeimas ir keturias moterų kartas. Būtent moterys, jų likimai, istorijos knygoje užima svarbiausią vietą.
Pagrindinės veikėjos – armėnų kilmės jauna amerikietė Armanuš, atskridusi į Stambulą su tikslu geriau suprasti savo šeimos istoriją, savo vietą gyvenime ir savo armėniškąją savastį bei jos bendraamžė Stambule gimusi ir augusi turkė Asja, apsupta keistų, kvaištelėjusių tetų, į kurios šeimą Armanuš ir patenka. Pabaigoje pasirodo, kad šių merginų, jų šeimų likimai labai glaudžiai persipynę, laukia daug netikėtumų.
Knygoje sukurti personažai ryškūs bei spalvingi.
Kita knygos tema (beje man ji labiausiai ir įstrigo, buvo tarsi ašis) – armėnų genocidas Osmanų imperijoje 1915 m. Apie turkus, vykdžiusius genocidą, kurie dabar nori tai palikti užmarštyje, ir apie armėnus, kuri jaučia didelę nuoskaudą patirto prieš juos genocido.
2006 m. , kaip ir Orhaną Pamuką, Turkijos vyriausybė apkaltino Elif Shafak „turkiškumo įžeidimu“. Juk autorė palietė savo kūryboje tokias opias musulmoniškąjai Turkijai temas kaip Turkijos armėnų genocidas bei labai netinkamai pavaizdavo Turkijos moteris (su mini sijonais, auskarais nosyje, rūkančias, išgeriančias, gyvenančias laisvą seksualinį gyvenimą, besidarančias abortus ar gimdančias nesantuokinius vaikus). O tokių dalykų musulmoniškoje šalyje juk būti negali.
Man labai patiko ir skanūs skyrių pavadinimai: migdolai, datulės, cinamonas, lazynų riešutai, vanilė ir ir pan. Tai puiki knyga, ryški ir spalvinga, kaip ir pati Turkija. Ją beskaitydama labai užsinorėjau į Stambulą.
Knyga lūkesčius pateisino su kaupu, rekomenduoju ją.

                             ( Ingėnas )

Advertisements

10 Komentaras (+add yours?)

  1. Aguonytė
    Gru 29, 2010 @ 11:37:15

    Nepaprasta knyga. Skaičiau su didžiausiu malonumu ir labai pavydžiu kas ją dar tik skaitys. Taigi knyga paliko man didelį įspūdį , taip įsijaučiau į knygą, jog atrodė ,kad vaikštau kartu su herojais Stambulo gatvėmis ir ne tik jomis. Šioje knygoje , pasakojama apie turkus , armėnus ir amerikiečius , koki jie skirtingi , koki jų papročiai , ištikrųjų labai skirtingi žmonės ir jų papročiai , net gaminami patiekalai labai skiriasi, bet autorė viską taip puikiai nupasakoja , kad žmonės būdami tokių skirtingų šalių gali turėti tiek daug bendra , net keista. Autorė , labai vaizdingai pasakoja papročius , kas kuriai šaliai būdinga , viskas puikiai paaiškinama. Skaitydama knygą sužinojau turkiškų , bei armėniškų patiekalų pavadinimų šiaip visai įdomu tai buvo sužinoti originalia kalba, o paskui perskaityti , paaiškinimus. Šiaip knygoje pateiktos kelios siužeto linijos tačiau visos betarpiškai susijungia knygos eigoje ir ta dabartis bei praeitis nu pabaigoje taip gražiai susijungia ,kad net nesitikėjau , gal per mažai fantazijos turiu . Tik jau pačioje pabaigoje , kažkaip liūdna man vis dėl pasidarė.. Beje labai įdomiai sugalvoti skyrių pavadinimai . Ši knyga labai lengvai skaitėsi, maniau bus sunkiau skaitoma. Na čia trumpa mano nuomonė

    Atsakyti

  2. Ingra Miler
    Sau 12, 2011 @ 00:28:02

    teko skaityt šią knygą, gyvenant Stambule.
    deja Lietuviško vertimo dar nevarčiau.
    Ši knyga yra vienas ryškiausių ir geriausių Elif Šafak knygų. Kaip dauguma turkų sako ‘ parašyta dar tada, kai Elif mintys buvo laisvos ‘. Dabar rašytoja tapo ‘valstybine’ žurnaliste rašančia religinei spaudai.
    kaip ten bebūtų. knyga verta dėmesio.
    tikiuos, kad vertimas nenuvilia.
    (tik keistas pastebejimas: knyga versta iš anglų kalbos. kodėl? reikėjo iš orginalo versti)

    Atsakyti

  3. AgnĖ.**
    Sau 30, 2011 @ 19:15:06

    Kai 2006-aisiais Stambulo pavainikė buvo išleista Turkijoje, autorė vos neatsisėdo į kalėjimą dėl to, ką pasakė vieni ar kiti knygos personažai. Ačiū Dievui, taip nenutiko ir dabar visas pasaulis gali mėgautis tokia nuostabia knyga.

    Stambulo pavainikė – tai istorija apie Asją Kazandži, jauną moterį, gyvenančią ekscentriškų ir mylinčių moterų namuose. Asja – labai maištinga asmenybė, su kuria tenka taikstytis gana tolerantiškoms tetulėms. Mergina bene priklausoma nuo Džonio Kešo muzikos, slapta traukia vieną cigaretę po kitos ir praleidinėja baleto pamokas, kad galėtų sėdėti ir gerti su gauja gyvenimo nuvargintų egzistencialistų. Asja maištingą būdą paveldėjo iš savo motinos, pritrenkiančios tetulės Zelihos, susilaukusios Asjos vos devyniolikos, o dabar vadovaujančios tatuiruočių salonui. Zeliha niekada neatskleidė Asjos tėvo tapatybės. Tačiau įvykiai pradeda klostytis įdomiai, kai prie Kazandžių šeimos slenksčio išdygsta Amerikos armėnė.

    Armanuš Čakmakčian yra koledžo studentė Arizonoje. Augdama tarp armėnų šeimos San Franciske ir motinos su turku patėviu Tuskone, mergina, kaip ir Asja, bando suprasti kas iš tiesų yra. Ji jaučiasi smarkiai susijusi su savo armėniškąja šeima ir kartais jaučiasi kalta dėl savo motinos, ištekėjusios už turko Mustafos po skyrybų su Armanuš tėvu. Ami nusprendžia, kad tik nuvykusi į Stambulą ir daugiau sužinojusi apie šeimos praeitį galės gyventi toliau. Armanuš nusprendžia apsistoti pas patėvio Mustafos šeimą, ir taip nutinka, kad būtent Asja yra Mustafos dukterėčia.

    Kai Asja ir Armanuš susipažįsta, iš karto supranta, kad dauguma atžvilgių yra panašios. Merginos kartu bando išnarplioti savo asmenybes, tautinius ir etninius identitetas. Taip bendraudamos jos netikėtai atskleidžia kelias šeimos paslaptis.

    Stambulo pavainikė yra kartu ir linksma, ir liūdna knyga. Elif Shafak puikiai atskleidžia abi merginų asmenybes ir jas jungiantį miestą. Visi personažai gana keistoki, bet atrodo tikri ir greitai tampa mėgstamais. Smurtas prieš armėnus perteikiamas iš abiejų pusių pozicijos, todėl nei viena nelaikoma nugalėtoja.

    Autorė puikiai sumaišo realizmą su trupinėliu antgamtiškumo ir mistikos. Ji priverčia skaitytoją matyti, girdėti, užuosti ir ypač paragauti Stambulo. Jos nupieštas miesto portretas kartu ir romantiškas, ir nuoširdus. Greitai tampa aišku, kad nepaisant pabadinimo, knygos pagrindinė herojė yra ne Asja. Istorija sukoncentruota į Asjos ir Armanuš praeities ir ateities ieškojimus. Stambulo pavainikė pasakoja dviejų giminių istorijas, ir kaip glaudžiai jos susijusios. Galiausiai, dauguma paslapčių iškyla į paviršių, tačiau rašytoja nusprendžia nebepasakoti, kaip su tuo susitaiko knygos herojai.

    Šią knygą rekomenduoju visiems, kurie bent truputį domisi Rytų kultūra ; )

    Atsakyti

  4. Fatimaallaa
    Kov 15, 2011 @ 12:40:00

    Nuostabi knyga, tiesiog persisunkusi turkiškąja dvasia, bet gvildenanti visai ne turkiškas temas. Joje paliečiamos tokios temos kaip armėnų genocidas, jų dabartinė padėtis Turkijoje, Stambulo daugiatautiškumas, europėjimas ir religija, tautos daugiasluoksniškumas. Tikrai stebiuosi autorės drąsa taip atvirai ir pateikiant faktus rašyti apie armėnų genocidą, juk dauguma turkų šito nepripažįsta ir tai jiems yra uždrausta tema. O taip pat prisiliesti prie tokių temų kaip prievarta šeimoje, abortai, burtai, juk visa tai griežtai nepriimtina islamiškoje visuomenėje.
    Kalba labai vaizdinga, nors pačio Stambulo aprašymų labai mažai, jausminga, liūdna ir graudi knyga. Skaityti ją buvo tikras malonumas.
    Rekomenduoju

    Patikusi citata: “Tas, kuris nesugeba sukilti ir maištauti, nemoka reikšti savo nuomonės ir pasipriešinti nusistovėjusioms normoms, negali būti gyvas. Pasipriešinime slypi gyvenimo esmė. Visus kitus žmones galima suskirstyti į dvi grupes: daržoves, kuriems visada viskas gerai, ir arbatos stiklinės, kurioms daug kas nepatinka, bet neturi stiprybės ką nors keisti.”

    Atsakyti

  5. caralaite
    Bal 12, 2011 @ 13:20:09

    Kuo labiau “Tyto alba” reklamuoja šią knygą, tuo blogiau aš apie ją galvoju. T.y. – knyga visai miela, nesunkiai skaitoma, bet tik tiek! Kai ją kiša kaip šiuolaikinės turkų literatūros šedevrą, tai aš nesutinku! Čia jums ne Pamuk’as, tas, kad ir nuoboda, bent rašyt moka. O šita nelabai. Arba taip – kai kurie skyriai nuostabūs, o kiti – lyg mokinukės pakeverzoti.
    Kadangi skaičiau originalo (rašė angliškai) kalba, tai turiu pastebėt kad autorė serga ta pačia liga kaip ir daugelis tų šalių rašytojų – anglų kalba itin įmantri ir netgi varginanti, lyg iš tiesų būtų ieškojus kuo rečiau vartojamų žodžių (čia vertėjos į lietuvių k. pastebėjimas, ne mano ).
    Pamenu, pradėjus skaityt džiūgavau sutikus pačią simpatiškiausią heroję -Zeliha – per daugel metų. Gaila, bet jos linija nebuvo pagrindinė.
    Knyga išėjo rytietiška – perkrauta detalių ir siužetinių vingių, kurių daliai atskleisti akivaizdžiai nebeužteko vietos.
    Mano didžiausia pretenzija šitai knygai – armėnų genocido aprašymas. Gali būti, kad aš, kaip mažos, ujamos (bent mes taip įsivaizduojam) tautos atstovė nesu šioj vietoj objektyvi, bet man Shafak požiūris į armėnų genocidą ir ypač – į jų diasporas užsienyje pasirodė “valdiškas” ir nejautrus, netgi smarkiai šaržuotas. Man atrodo armėnai turėtų itin smarkiai įsižeisti. Taip sakant – norėjo pakutenti turkų valdžiai nervus tą aprašinėdama – pakuteno, grasino jai net teismu. Gi dabar, kiek teko skaityti, ponia Shafak ir turkų valdžia kuo gražiausiai sutaria, pagarbiai viena apie kitą atsiliepia.
    Knyga įdomi, viskas su ja labai gerai, tik į šedevrų kategoriją jos kelti tai jau nereikia.

    Atsakyti

  6. daite
    Bir 05, 2011 @ 08:54:37

    Tiesą sakant autorė mane nustebino: iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad pasakojamos paprastos dviejų merginų istorijos, tačiau pažiūrėjus giliau magiški, istoriniai dalykai ir šiuolaikinis pasaulis susipina į vieną mazgą, kurį rašytoja išarplioja po siūlelį. Patiks ši knyga tiems, kuriuos domina istorija, armėnų tautos praeitis (apie kurią mes išties ne ką težinome), kitų kultūrų papročiai ir tradicijos. Rekomenduoju!

    Atsakyti

  7. katilina
    Bir 12, 2011 @ 09:22:47

    Prisidedu prie caralaites nuomonės. Nesakau, kad knyga nepatiko. Kai viena iš herojų atvyko į Stambulą, knyga pasidarė netgi labai įdomi. Tačiau ne tiek, kad ją kažkaip ypatingai išskirčiau. Man tikriausiai pritrūko gilumo. Nors kalbama apie rimtą ir nelengvą temą tiek turkams, tiek armėnams, skaitydama visai to nelengvumo nejaučiau (o gal čia knygos pliusas, nebežinau). Praeities įvykiai ir paslaptys, tiesa, gražiai pabaigoj “susiėjo”, tačiau visai nenustebino (net ir atvejis su Asjos tėvu)- nors gal čia mano “kaltė”, dar ne tokių dalykų esu skaičiusi.

    Reikėtų ir teigiamus dalykus paminėti. Knyga patiko savo veikėjų su skirtingais charakteriais gausa, labai įdomios pasirodė kai kurios Asjos mintys ir “išmąstymai”, skaniai aprašytas turkų maistas- neatsisakyčiau išragauti tuos visus minėtus patiekalus. Lengva, gražiai parašyta knyga, nors ir ne visos jos temos lengvos. Jei nebūčiau prisiskaičiusi tiek pagyrimų, turbūt dar geriau ją įvertinčiau.

    Atsakyti

  8. Biancca
    Bir 13, 2011 @ 16:21:56

    Nelabai turiu ką ir pasakyt apie ją. Pagavi, greit skaitoma… Knygos centre – kelių šeimų istorijos. Ryški Stambulo dvasia, jo gyventojų ypatybės (išties, užsinorėjau paskaityt ir daugiau ką, kur būtų ryškus Stambulas). Teisybė, ši knyga man skaitėsi itin epizodiškai – tam tikros vietos labai patiko, o kitos – nelyginant atsitrenkus į medį, t.y – dirbtinumą. Tautų supriešinimas ne visur įtiko, vietomis atrodė forsuojamas. Neįskaitant šitos aplinkybės, man norisi būti prie tos pusės skaitytojų, kurie “Stambulo pavainikę” vertina teigiamai. Ypač gerai skaitosi tada, kai nori kažko nesunkaus, bet gan kokybiško, sodraus, modernaus (ir egzotiško, vos nepamiršau!)

    Atsakyti

  9. Masako
    Bir 15, 2011 @ 12:16:53

    Vakar velai pabaigiau Stambulo pavainike. Vis dar sunku nusakyti trumpai ispudi, bet nesiplesiu, nes daug jau prisneketa, ir kiekviename pasisakyme randu tiesos gruda.
    Is tikro be galo nustebino ir pribloske netiketi siuzeto posukiai. Knyga man pasirode labai eklektiska – visko ten joje galima rasti: ir banalybiu, ir klisiu, ir labai originaliu vieteliu; ir idomybiu apie kitas kulturas, ir istoriniu ziniu; ir pavirsutiniskumo, ir giliu minciu; ir net magijos. Manau, jei buciau sia knyga atradus pati, negirdejus jokiu puikiu vertinimu, ji butu palikus daug geresni ispudi. Vis tik jungiuosi i ta barikadu puse, kuri ivertino ja teigiamai

    Atsakyti

  10. Ajamajame
    Spa 20, 2011 @ 13:10:02

    Kokia gera knyga,kad net rėkt noris… Taip įsijaučiau į ją. Daug istoriniu įvykių sužinojau,kurių negirdėjau. Žmonių paveikslai labai gražiai parašyti,kad net atrodo,kad esi šalia jauti kiekvieną Armanuš ir Asjos jausmą. Jauti tetulių ruošiamo maisto kvapą. Vienu žodžiu-nuostabu.

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: