Romain Gary “Aušros pažadas”

Autobiografinė autoriaus knyga. Romain’as kartu su motina iš Rusijos keliauja į Prancūziją – motinos svajonių šalį – ir laikinai apsigyvena tuo metu Lenkijai priklausančiame Vilniuje. Po kurio laiko jiems visgi pavyksta nuvykti į Prancūziją. Jiems tenka nemažai išgyventi – patirti ir patogų gyvenimą, ir nepriteklius.
Pabaiga sukrėtė, nors likus kokiems 20 psl. numaniau, kad ji bus tokia…
Skani knyga. Viskuo: žodžiais, mintimis, istorija, motinos meile sūnui, sunaus meile motinai, švelnia ironija, gražiu savo sielos ir gyvenimo atskleidimu. Galiu pasakyti, kad tai – įdomiausia autobiografija, kurią teko skaityti.

Tik man keista, kad lietuviai labai pabrėžia, jog Gary gyveno Vilniuje – juk tuo metu jis priklausė Lenkijai, todėl realiai rašytojas Lietuvoje nėra buvęs. Taip, jis gyveno Vilniuje, bet ne Lietuvoje. Apie Lietuvą knygoje net neužsimenama

                 ( sphinx )

Advertisements

2 Komentaras (+add yours?)

  1. caralaite
    Sau 12, 2011 @ 14:05:33

    Iš pradžių labai džiūgavau, nes Romain Gary stilius – nuostabus. Knyga pilna “švelnios ironijos” (ir labai daug autoironijos), kaip ir žada reklama ant viršelio. Tiesa, nepasakyčiau kad apie Vilnių, o ypač apie jo gyventojus, Gary atsiliepia švelniai ir maloniai. Visai ne, jam tai buvo pilkas ir šaltas Lenkijos (!) provincijos miestas kur teko praleisti keletą metų pakeliui į “tikrąją tėvynę” – Prancūziją.
    Pagrindinė knygos tema – motinos ir sūnaus santykiai. Motinos meilė sūnui, sakyčiau dusinanti, smaugianti, tokia nuo kurios neįmanoma pabėgti, kurios itin dažnai tenka gėdytis, tačiau jos netekęs supranti kad ieškosi (ir neberasi) tokios meilės visą gyvenimą…
    Mane labiau jaudino ne ta perteklinė meilė, o kartu su ja keliami reikalavimai savo vaikui – visas susvajota daugeliui metų į priekį. Ir vaikas, bijodamas nuvilti mamą, visą gyvenimą bando tuos reikalavimus išpildyti. Gary aprašo tai – vėlgi – su švelniu humoru, tačiau man buvo baisu. Rekomenduočiau šitą knygą perskaityti visiems tėvams (o ypač – vienišoms mamoms, ir čia nieko nenoriu įžeisti), kurie turi didelių lūkesčių vaikų atžvilgiu ir galvoja kad geriausiai žino kas tiems vaikams atneš laimę ir sėkmę.
    Jeigu grįžti prie knygos – vertingiausias man pasirodė, kaip jau minėjau, nuostabus Gary rašymo stilius. Jo filosofinės įžvalgos (tarkim, prostitučių ir mokslininkų sulyginimas) mane nuvylė. Ir, kaip itin dažnai man atsitinka, knyga pasirodė per ilga. Trečiąją dalį, kur autorius pasakoja apie savo dalyvavimą pasipriešinimo judėjime, galima tiesiog nuplėšti (perkeltine prasme, žinoma).
    Vėl, ne pirmą kartą patyriau kad patriotizmas yra labai keistas jausmas – man tinka tik tada, kai tai apie mano šalį, mano vertybes, kitais atvejais dažniausiai erzina, kaip buvo ir čia. O gal tai tiesiog buvo prastai išreikšta, nes (čia seka lyrinis nukrypimas) pamenu S. Rushdie knygą “Žemė po jos kojomis”, kurią kentėjau visus ar ne 500 puslapių, bet kelios jo eilutės apie Indiją atpirko visas mano kančias. Tai Gary tokių eilučių neparašė, mano liežuviui jis parašė gana neskoningas eilutes apie savo idealizuojamą karo laikų draugą – didvyrį: “Paryžiuje nėra gatvės, pavadintos jo vardu, bet man jo vardas skamba visų Prancūzijos gatvių pavadinimuose”.
    Dar viena rimta siužetinė banalybė palikta knygos pabaigai, kurios niekaip negalima pasakoti negadinant skaitytojams malonumo.
    O malonumo (nepaisant visos mano kritikos) patirsite tikrai daug – būtinai paskaitykite. Tokių mielų, šiltų knygų nėra daug. Kaip ir knygų, kur tiek dėmesio skiriama mamai.

    Atsakyti

  2. Ingėnas
    Sau 13, 2011 @ 16:25:31

    Knyga patiko. Bet pirmoji jos dalis, vaikystė, patiko kur kas labiau nei paskesnės dalis (trečioji dalis jau buvo nuobodoka). Jeigu būtų pasakojimas visą laiką išlaikytas toks jaukus ir šmaikštus, kaip kad pirmoje dalyje, būčiau įvertinusi ją 5 balais ir įrašius į mėgstamiausių sąrašą. Kaip jau minėjau, motinos personažas mane visąlaik stebino. Taip, jis labai ryškus ir įdomus kaip personažas. Bet kai pagalvoji, kad tai buvo realus žmogus, o ne vaizduotės sukurtas, manau, kad pati tokios perspaustos motinos meilės tikrai nenorėčiauPačiam Gary, kiek susidariau įspūdį apie jį iš autobiografijos kaip apie žmogų, pradėjau jausti simpatijąDidelis knygos pliusas – ji šviesi (nors sunkumų herojaus gyvenime buvo nemažai) ir optimistiška.
    Dabar įdomu, kaip man patiks kiti Gary kūriniai (turiu nusipirkus jo “Moters šviesa” bei “Toliau jūsų bilietas nebegalioja”).

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: