Axel Munthe “Knyga apie San Mikele“

Svedu psichiatro bei gydytojo autobiografine knyga. Daug keliavusio, gyvenusio ivairiuose krastuose gydytojo “is pasaukimo“ prisiminimai. Idomios komiskos/ sokiruojancios/ graudinancios istorijos, is kuriu suzinom apie kitas kulturas, daug info apie zmoniu bei gyvunu psichologija.
Knyga is “must read“ saraso.

Jei ne sunkiai besiskaitancios pradzia ir pabaiga, sakyciau, kad labai patiko.

          ( Masako )

Reklama

Komentarų: 1 (+add yours?)

  1. Stikliukė
    Lap 01, 2011 @ 15:48:01

    Štai visai neseniai užvirė diskusija: ar perskaityti atsiliepimai apie knygas įtakoja mūsų skaitymo kokybę. ar pakerėti liaupsių iš knygos tikimės kur kas daugiau nei šiaip būtumėm laukę… Knyga apie San Mikelę daug kur išgirta, apdovanota įvairiausiais epitetais: ,,žmogiškumas puikiai dera su skaniu humoru, intelektu, sodriu žodynu“, ,,šilta knyga“, ,,knyga, turinti savyje kažką, kas verčia nusiraminti“, knyga, kurios negalime nurašyti senienoms, nes ji visada aktuali“…

    Pagaliau ir aš ją paėmiau į rankas. Tiesa, jau trečią kartą, nes pirmuosius du kartus, teperskaičius 15-20 puslapių vis suprasdavau, kad kažkas netaip, vidinis mano ,,knygynukas“ (čia toks pasąmonės gyventojas, mano knyginio skonio formuotojassakydavo, kad reikia palūkėti. Išlaukiau.

    Ėmiau vingiuoti pro prožirnių krūmus ir žydinčias mirtas, viena akimi stebėti roba di Timberio, bandžiau kvėpti Kaprio ir Anakaprio kvapus, klausytis tėvo Antonio senovine italų kalba sekamas maldas. Ir staiga viską pakeitė choleros smarvė Neapolyje, alpstančių poniučių aimanos Paryžiuje. Taip keistai persimainė knyga … Mane labai nustebino toks keistas knygos posūkis, mat patogiai įsitaisiusi jau ruošiausi skaityti apie ramų užutėkį saulėtame krašte.
    Axelis Munthe, pats būdamas gydytojas, psichiatras šmaikščiai ir sumaniai aprašo savo gydymo praktikos pradžią Paryžiuje, gydant senas nutukusias damas, jaunas isterikes, aprašo savo begalinę meilę gyvūnams ir begalinę meilę žmogui, ypač tam, kuriam jau niekas nebegali padėti, o tik jis … ,,Be gailesčio negalima būti geru gydytoju”, o būtent tai ir turi Munthe, kažką tokio, ko jis pats ir kiti negali įvardinti, bet puikiai mato tai esant. Tikriausiai kiekvienas, kuris bent kažkada kreipėsi į gydytoją, kuriam bent kažkada kažkas skaudėjo, žino, kaip svarbu, kai tavimi patiki ir tau nori padėti. XX a. pr. medicina atrodo skurdi, tačiau širdis, gydanti žmogų, atrodo turtingesnė nei šiuolaikinė.

    Ir nors man pačiai ši knyga tikrai patiko ir tokių, kuriems ji patiko, yra daug, visgi manau, kad ji skirta ne visiems. Knygoje daug samprotavimų apie mediciną, gyvenimiškas tiesas, religiją, moralę, vertybes, kitaip pasakius daug visko apie tai, kas vienam atrodo gilu ir dvasinga, o kitam tik paistalai. Todėl tariu, kad skaitytojai turėtų paskirstyti beveik tolygiai: vienodai mėgstančių ir nemėgstančių San Mikelę.

    Atskirai norėčiau keletą žodelių tarti apie skyrelį Hipnozė, kurį skaičiau su ypatingu susidomėjimu. Axel Munthe buvo garsaus psichiatro Žano Marteno Šarko (Jean-Martin Charcot) mokinys. J.M.C buvo savotiškas hipnozės dievas, hipnotizuojantis isteriškas moteris, rengiantis specialius hipnozės vakarus/ spektaklius žiūrovams iš gatvės. Sutapimas, jog prieš kelis mėnesius Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose lankiausi Danijos šiuolaikinio meno parodoje „Bedlamas. Apie normalumą ir kitas manijas“.. Tai aštuonių menininkių darbas apie normalumo sąvoką. Vienos iš jų instaliacija „Iškreiptas beprotybės žvilgsnis„ (angl. „Twisted Gaze of Madness“) nukelia į Salpêtrière psichiatrinę ligoninę Paryžiuje. Dalį instaliacijos sudaro fotografijos, kurios yra sukurtos naudojant originalias ligoninės pacienčių nuotraukas. Būtent šioje Salpêtrière ligoninėje ir darbavosi žymusis Šarko ir pats Axelis Munthe, kuris savo knygoje labia taikliai ir įdomiai aprašė vykstančius spektaklius. Lankydamasi parodoje ir pati turėjau galimybę stebėti pro ,,akį” sergančius ,,bepročius” (specialiai imituotas kambarys su slaptu kambarėliu, kuriame slėpdavosi tie,kurie sumokėję pinigus galėjo slapta stebėti jaunas moteris beprotes), tačiau man kažko trūko. Tas kažkas ir buvo ši knyga (tiksliau keli skyreliai), kurie sumaniai užpildė parodos paliktas spragas. Viena tik pasirodė keista, jog knygos anotacijoje pažymėta, jog šioje knygoje Munthe aprašo savo gyvenimą ir spalvingus žmones, kuriuos sutiko, Guy de Maupassant`ą, Louis Pasteur`ą, tačiau Charkot nepaminėtas, nors jis buvo didelis psichiatrijos autoritetas, o dabar, nors ir sukritikuotas,, neabejotinai įspūdinga asmenybė medicinos pasaulyje. Bet tikriausiai tai tėra įdomu tik vienetams….kaip aš.

    Ir paroda, ir Munthes knyga labia daug privertė susimąstyti apie žmogų, jo vietą gyvenime ir po jo, apie savo ir kitų elgesį, apie galimybę jį keisti. Neabejotinai tai knyga, kuri yra vertinga savo giliais apmąstymais. Labai tikiuosi, jog kada nors mano kelionių takai pasuks ir į Kaprį, kuriame dar tebestovi San Mikelė ir sfinksas, kurio taip norėjo Axelis ir kur įsikūręs muziejus, skirtas šiam nuostabiam žmogui, kuris savo honorarus skyrė migruojančių paukščių prieglaudoms statyti bei dosniai aukojo vargšams, tuo pelnydamas ,,šiuolaikinio Pranciškaus Asyžiečio” vardą, bet kaip replikuotų pats rašytojas ,, už cholera sergančių gelbėjimą aš gavau medalį, tačiau niekas medalio nepaskyrė Archandzelui Fuskui, kuris pardavė savo paskutinį kostiumą, kad galėtu sumoketi už visai svetimos mergaitės karstą.

    Tai puiki knyga, beveik kaip vaistas, padedanti numesti svorio: ją skaitant rodos nuo širdies nukrenta keli kilogramai apatijos, abejingumo, liūdesio ir pykčio.

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: