Jose Saramago ,,Evangelija pagal Jėzų Kristų“

Tai filosofinis-teologinis kūrinys. Labai nelengva aprašyti viską, nes sukėlė be galo daug minčių ir jausmų. Vis tik pabandysiu šį bei tą parašyti ir tikiuosi nesuteršiu ir nepagadinsiu kūrinio didybės

Šiame romane aprašomas Jėzaus gyvenimas, nuo pat gimimo iki jo mirties ant kryžiaus. Bet į jo gyvenimą žvelgiama ne iš teologinės, bet iš žmogiškosios pusės. Tiksliau, tai romanas apie Jėzaus žmogiškąjį gyvenimą, kuriame jis kaip ir kiekvienas iš mūsų, turėjo motiną ir tėvą, turėjo brolių ir seserų, pažinojo praradimo ir nusivylimo jausmą, turėjo abejonių ir klydo, mylėjo moterį ir pažino kūniškąją meilę.
Kūrinyje analizuojama Jėzaus gyvenimo tikslas ir paskirtis. Asmeniškai man, buvo stipriausia ir kiek šokiruojanti ta vieta, kur Dievas jam praneša apie tai kam jis gimė, ką jis turės padaryti ir kokiu tikslu mirė.
Šiame kūrinyje nepateikiama biblijinių dogmų. Dievas ir velnias kaip dvyniai broliai eina šalia vienas kito ir negali vienas be kito gyventi, nes jie papildo vienas kitą. Be velnio, Dievas nebūtų toks geradarys ir gailestingas, nes pasaulyje nebūtų blogio. O be Dievo, velnias neatrodytų toks grėsmingas, blogas ir keliantis baimę, nes pasaulis nepažinotų gėrio. Ir Jėzus Kristus mirė ant kryžiaus ne dėl kažko aukštesnio ir geresnio, o vien todėl kad Dievas nenorėjo prarasti savo valdžios ir galybės žemėje.
Tikrai vertas dėmesio kūrinys. Kaip jau čia buvom seniau kalbėję, leidykla ‘Kitos knygos’ žada išleisti šį Saramago kūrinį lietuvių kalba. Tai rekomenduoju jį perskaityti. O kas skaito rusiškai, galiu pasakyti, kad nebuvo sunkų jį skaityti.

( fatimaallaa )

Reklama

Komentarų: 1 (+add yours?)

  1. Biancca
    Bir 09, 2011 @ 16:15:13

    Pirmiausia suvokiu tokį dalyką – šita knyga niekada nebus lyginama adekvačiai tarp įvairių socialinių sluoksnių. Teologas į ją reaguotų vienaip, kunigas – antraip (kažkur net skaičiau, kad “Evangelijos…“ skaityt vienas kunigas taip ir nepabaigė – jį knygos viduryje pribaigė ateizmas), o “nepraktikuojantis katalikas (šitas gajus ir labai šiandien madingas) dar kitaip. Vis tik pasirinkau kitokią poziciją – grožinės literatūros skaitytojos, su tokia faktiškai niekada neprašauni. Ir skaičiau šią knygą TIK kaip grožinę.
    Tai – didingas romanas. Į šitą žodį sutelpa nemažai: graži temos plėtotė, geros filosofinės mintys ir filosofiniai pasvarstymai (ypač religijos ir …materijos temomis), nuosekli siužeto linija, vaizdinga kalba (prie šito pridedu ir autentišką sintaksę, kuri man čia labai labai tiko, net labiau nei “Aklume“ turbūt). Iš šitų atskirų fragmentų (kitaip – ingredientų, būtinų “geram patiekalui“) susidėjo nedaloma knygos visuma. Taigi, gavau absoliutų dvasinį malonumą – ji ne tik kad pateisino lūkesčius, bet ir dar daugiau. Internete radau labai įdomų Antano Šimkaus pastebėjimą: „Jei įdomu, pirmas šio romano žodis yra „saulė“, paskutinis – „kraujas“. Abu jie įrėmina tą vienintelę sceną, kuria „Evangelija pagal Jėzų Kristų“ pradedama ir baigiama. Golgotos… Čia staigmenų nėra.“ Staigmenų čia gal ir nėra, bet teksto grynumas ir metafizinė jėga mane nepaliaujamai stebino meistriškumu. Knyga LABAI ir dar kartą LABAI patiko. Jei ne diskusijos Saramago tema, kažin, ar būčiau ją taip greit paėmusi skaityt.

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: