Sofi Oksanen „Valymas“

Paklausit , kodėl “Valymas”?
„Žmonės visuomet stengiasi apsivalyti“, – šitaip knygos pavadinimą aiškina knygos „Valymas“ autorė – ekscentriška, suomiškas ir estiškas šaknis turinti Sofi Oksanen.
Valymas – tai Stalino aukų trėmimas į Sibirą. Išsivalyti pirmiausia siekia prievartą, smurtą ir kaltę patyrę asmenys.

Romano veiksmas rutuliojasi mūsų kaimyninėje šalyje – Estijoje, neseniai paskelbusioje nepriklausomybę. Pasakojama dviejų kartų moterų istorija, dviejų moterų lūpomis : Alvydės, kurios sąžinę slegia pokario metais įvykusi artimųjų išdavystė , bei netikėtai į jos namus užklydusios Zaros, prekybos žmonėmis aukos, bėgančios nuo sąvadautojų. Skaitant paaiškėja, kad šių abiejų moterų likimai glaudžiai tarpusavyje susiję.

Prekyba žmonėmis, žiaurus sąvadautojų smurtas (skaitydama tuos epizodus prisiminiau Wassmo knygą „Stiklinė pieno“, tik „Valyme“, mano nuomone, viskas pateikta kur kas įtikinamiau). Moteriškas pavydas. Pokaris su savo baisumais ir žiaurumais, prievarta, trėmimais į Sibirą. Vyrų ėjimas į mišką, ir tų vyrų šeimų terorizavimas bei smurtas prieš jas. Išdavystė. Romane paminėta netgi Černobilio avarija su savo pasekmėmis.
Tai istorija, parodanti pokario metus, sovietmetį turbūt kur kas žiauresnį, negu, kad mes dažnai įsivaizduojame. Kadangi rašoma apie mūsų kaimynę šalį , skaitant visąlaik mane lydėjo mintis – tai reišktų, kad panašiai viskas, matyt, buvo ir pas mus, Lietuvoje. Ne vien tik vežimai į lagerius gyvuliniais vagonais…

Šis romanas išties šokiruojantis ir prikaustantis. Beje man pasirodė, kad autorė lyg ir nepiktnaudžiauvo žiauriomis scenomis, kaip kad pasitaiko kartais kitose knygose. Tokių scenų buvo, bet, rodos,tik tiek, kiek reikia. Ir viskas apgalvota iki smulkmenų. Netgi ta musė ant viršelio nugarėlės, kurią radau tiktai perskaičiusi knygą …

Pabaigai vienas mane visgi prajuokinęs knygos epizodas:
„Kai Alvydė atvažiavo į gimdymo namus, rusės moterys šaukė: Batiuška Lenin, pomogi mne!“ . Nesuprantančioms išversiu – čia taip gimdyvės gimdymo metu šaukėsi Lenino pagalbos:„ Tėtuši Leninai, padėk man!“. Ir tokių vietų, kai žmonės šaukėsi Lenino pagalbos, jį tarsi sudievindavo, buvo ne viena. Visgi tas juokas turėtų būti gal ir pro ašaras, turint omeny, kiek stipriai žmonės buvo paveikti komunistinės propagandos, pararadę sveiką protą ir savastį.

Manau, tai knyga, kurią tiesiog būtina perskaityti. Stipri, gera knyga. Labai ją rekomenduoju

( Ingėnas )

Advertisements

6 Komentaras (+add yours?)

  1. Doriforė
    Lap 24, 2010 @ 16:12:52

    Tikriausiai pirmą kartą man trūksta žodžių norint parašyti atsiliepimą. “Mandrai” parašyti nemoku, o pasakyti apie knygą patiko/nepatiko būtų tolygų jos įžeidimui.
    Tai istorija apie dviejų moterų likimus, kurie taip glaudžiai susipynė, jog nulėmė ir tolimesnių kartų gyvenimus.
    Estija, pokario metas, nepriklausomybė, NKVD, komunizmas. Ir šalia plaukianti istorija apie žmonių pardavinėjimus, prostituciją, žiaurumą, smurtą. Knygoje labai įtaigiai sukurtas stiprios, geros ir tuo pačiu žiaurios, sukeliančios gailestį moters – Alydės portretas. Kurios didžiausia nuodėmė – meilė sesers vyrui. Ar išduotumėt seserį vardan meilės? Ar toji meilė verta tokios aukos?
    Kita auka knygoje – Zara. Deja, ne meilės. Ką išgyvena seksualinę prievartą patyrusi mergina? Kas jos laukia po to? Ar mes turime atlikti bausmę už šeimos narių praeityje padarytas klaidas?
    Visai nesistebiu, kad šis romanas vadinamsas niūriu ir tamsiu. Autorė puikiai aprašė to meto laikotarpį, be jokių pagražinimų ir bandymu pateisinti. Skaičiau ir žavėjausi rašymo stiliumi, sakinių struktūra, sugebėjimu pastebėti kiekvieną detalę. Rodos net nukritęs saulėgrąžos lukštas gryčioje ant žemės, turi gilią prasmę knygoje. Net sunkiai pastebimos musės ant viršelio reikšmė paaiškėja perskaičius knygą.
    Skaitant pirmą kartą jutau, kad norisi knygą taupyti. Rodos perskaitai 10psl. ir junti jau gavusi tos dienos gero skaitymo gurgšnio. Bet tuo pačiu ir negali atsitraukti nuo knygos, perskaitai iki skyrelio pabaigos ir galvoji: “na dar vieną paskaitysiu”. Taip nesugebėdama taupyti, vakar vienu prisėdimu ir užbaigiau pusę knygos.
    Spėju daugelį gali išgąsdinti knygos tematika, pokaris, Estija, politika ir pan. Tačiau nemeskit knygos vien dėl to, nes tai tik įtaigiai sukurta aplinka, kuri kaip simbiozė dera su moterų likimais. Mane iš dalies net žavėjo, jog knygos aplinka artima mums, ir Vilnius paminėtas. Kaip toje patarlėje “savi marškiniai, arčiau kūno”.
    Kritikai manė, kad šiemet būten ši rašytoja gaus Nobelio premija. Aš nesupykčiau, jeigu ji būtų gavusi, ir net nesistebiu, kodėl knyga išversta į 26 kalbas, bei gavusi daugybę kitų apdovanojimų. Labai lauksiu kitų jos knygų vertimų ir tikrai skaitysiu.
    Rekomenduoju visiems, geros literatūros megėjams. Kaip atgaivą, naujo oro gurgšnį, kaip pavyzdį kokia turi būti gera, įtaigi ir paveikianti knyga. Dedu ją į savo “rekomenduoju, “mėgstamiausios” lentyną.

    Atsakyti

  2. Pajauta
    Sau 27, 2011 @ 18:59:56

    taip įtraukė, kad nepastebėjau, kaip užverčiau paskutinį puslapį ketvirtą ryto. trumpai pasakysiu, gera, įtraukianti knyga. Labai patiko.

    Atsakyti

  3. Vessta
    Sau 28, 2011 @ 13:39:32

    Labai labai patiko nuo pirmu puslapiu iki paskutiniu. Pykau labai ant Alydes, norejosi vis ja ,,papurtyt”, nu kaip taip isduot ir atsizadet savo sesers su dukterecia, niekaip neisivaizduoju

    Atsakyti

  4. LEEja
    Bal 06, 2011 @ 12:20:53

    lyg ir patiko, bet lyg ir kazko pritruko. Kai kurios detales pasirode visai nereikalingos, bet idetos, greiciausiai, tikintis didesnio knygos populiarumo ( tie visi detalus Zaros “darbo” aprasinejimai man atrodo tikrai buvo galima jos dvasine busena ir baime atskleisti kitais budais) .. Idomus pasirode tik Alydes poelgiai ir minciu eiga. Zodziu, suzaveta tikrai nelikau, kazkaip praejo ta istorija pro sali, nors tema ir gan skaudi, bet sirdies man nepaliete.
    Rasymo stilius taip pat niekuo neypatingas.

    Atsakyti

  5. amber123
    Gru 28, 2011 @ 10:54:39

    Baigiau skaityt Valymas, tai man ji kazkuom panasi i Stikline pieno.as visai galvojau apie kita bus ta knyga. cia man daug pasirode, kad rasoma, apie prekyba zmonemis ir t.t seip negaliu sakyt, kad nepatiko, bet kad labai sukrestu ar kazka.. nepastebejau.. po Stikline pieno man toki dalykai kazkaip.. nzn vienu zodziu 😀

    Atsakyti

  6. Sielos Sparnai
    Kov 30, 2012 @ 12:39:10

    Tiesą pasakius net neketinau skaityti šios knygos ir ilgą laiką net nežiūrėjau jos pusėn tik todėl, kad man ypač sunku skaityti apie prekybą moterimis ir jų seksualinį išnaudojimą, apie siaubingą “vyrų” (“neapsiverčia liežuvis” tą žodį pavartoti be kabučių) elgesį karo, pokario metu ir netgi šiais laikais, nes labai dūšioj užšlykštėja nuo tokių dalykų, norisi iš karto numesti knygą į šalį. Rašau atsiliepimą ir automatiškai sukyla pyktis bei pasišlykštėjimas tokiais padarais… Anyway, taip nutiko, kad visgi paėmiau aš šią knygą į rankas, tiesiog tikėdamasi, kad tų, man taip nemalonių vaizdų ir situacijų, nebus pernelyg daug. Taip ir buvo, bet matyt mano jautrus požiūris į aukščiau paminėtas temas padarė savo, nes skaityti buvo tikrai šlykštu, pastoviai kovojau su didžiuliu pykčiu ir noru mesti knygą šalin ir netgi tos kruopelytės vaizdų man buvo per daug… Protu suvokiu, kad tokia pasirinkta (ir ne tik pasirinkta, bet ir pakankamai tikra) to meto realybė ir kasdienybė, baisūs laikai, baisūs žmonės, tačiau dūšiai neįsakysi ir neperkalbėsi jos reaguoti kitaip. Dabar nesuprantu kaip kažkada galėjau skaityti Ivanauskaitės “Miegančių drugelių tvirtovė” ir Malūko knygas (ir netgi vieną iš šlykščiausių šios tematikos jo knygų turiu lentynoje). Išsiplėčiau, bet to, kas jaudina, neina apsakyti tik keliais žodžiais. Ne esminis tai dalykas šioje knygoje, manau tas moterų žeminimas ir fizinis išnaudojimas pasirinkti tik kaip priemonės, padedančios išryškinti siaubingo laikmečio įtaką žmonių nužmogėjimui, idant sustiprinti blogį, juodumą, tūnančią kai kurių žmonių dūšiose. Labai patiko skaityti tas vietas, kuriose buvo rašoma apie Ingelę, jos pažintį su būsimu vyru, jų santykius, šeimą, dukrelę, iš karto kažkaip šviesiau ir jaukiau pasidarydavo. Nu bet jau ta Alydė, uch kaip ji mane pykdė, tai negaliu. Pati kaip asmenybė ji tikrai įdomi, personažas jos tikrai stiprus ir įtaigus, kitaip matyt nekeltų tokių audringų emocijų man. Nors, tas pyktis labiausiai ėmė dėl jos poelgių motyvo – meilės vyrui, ir dar netgi ne savo vyrui. Nu common, joks vyras ar meilė jam šiam ir kitam pasaulyje nėra verti tokių aukų ir tokių baisių veiksmų. Nesuprantu kaip galima išsižadėti savo pačios kraujo, artimiausių ir brangiausių žmonių (sesers ir dukterėčios), šitaip baisiai su jais pasielgti tik dėl aklos “meilės” be atsako. Matyt tame ir atsakymas – akla ta meilė ir akla moteris, krečianti tokias nesąmones dėl to, kuris net nežiūri į ją. O dar aklesnis matyt Alydės pavydas seseriai dėl to, kad ji dailesnė, kad geresnė šeimininkė, kad jai labiau viskas sekasi ir žinoma labiausiai dėl to, kad pirmas iš tikrųjų Alydei patikęs vyras savo akis nukreipė į seserį ir savo širdį padovanojo Ingelei, o ne Alydei. Iš kitos pusės niekada nežinosi kaip stipriai skauda tai, kuri buvo vieniša, kurios niekas nemylėjo, kuria niekas nesižavėjo, kuriai teko išgyventi ne ką mažiau siaubingus dalykus. Galbūt gyvenimas padarė Alydę tokią, kokia ji buvo ar tapo… Ir žinoma dar buvo Zara… Mergaitė, kurią man beproto norėjosi apglėbti, laikyti stipriai apkabinus ir švelnumo gausa nors pabandyti padėti jai pamiršti ką teko išgyventi per trumpą josios gyvenimėlį. Todėl, įvykus vienai konkrečiai situacijai knygos pabaigoje, norėjosi su piktdžiuga šūktelti “ha ha” (nesu ta, kuri pritaria pasakymui “Nedavei gyvybės, tai neturi ir teisės jos atimti”. Dar ir kaip turi, kai ta gyvybė rusena šlykščiuose padaruose, nevertuose žmogaus vardo). Nors kartą Alydė pasielgė teisingai, tačiau netgi tai “neišpirko” jos mano dūšioje. Gera knyga, gerai ir įtaigiai parašyta, mano akimis puikiai aprašytas ir pats laikotarpis, ir jo realybė. Ketvirta pažintis su suomiškąja literatūra galutinai apibrėžė mano nuomonę apie ją – šalta, niūri, keista, tamsi, žvarbi, tiesiog skandinaviška. Tuo matyt ir kabina, tuo matyt ir limpa prie dūšios nors tu ką. O Alydės turbūt dar ilgai nepamiršiu ir nesuprasiu.

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: