Dar viena knyga, kurios ekranizacija maciau seniau, ir kuri suzavejo. Si knyga turetu patikti megstancioms ekstremalias istorijas apie tai “kas butu, jeigu“. Primine man ir filma “Eksperimentas“.
Taigi, kas atsitiktu pasauliui, jei visi netektumem regejimo?
Sakyciau, gana simboliska ir metaforiska pati istorija, atskleidzianti, kaip viskas yra salygiska, ir kaip greitai savaime suprantami dalykai, kuriu kupinas musu gyvenimas, galetu tapti prabanga…Labai istrigo vandens gerimo is kristoliniu tauriu scena i knygos pabaiga…Is tikruju, kas butu, jei nebeturetume vandens…
Beskaitant knyga is tikro kyla daug minciu apie gyvenima, apie (ne)/sugebejima vertinti jo duodamus gerius…
Is pradziu labai keistas pasirode rasymo stilius – neisskiriant tiesiogines kalbos – tekstas tiesiog plaukia, dazniausiai isskiriamas kableliais, o kai kurie sakiniai sudaro net puslapi. Man, tiesa sakant, nelabai patiko, bet, manau, jis irgi gan simbolinis siuo atveju.. taip pat niekur neminimi vardai, veikejai apibudinami pagal tam tikras savo isorines ar vidines savybes, taip ir vadinami visa knyga… Trumpai tariant, man patiko, visai siulyciau paskaityti.
( Masako)
Knygos, knygos, knygos... 
Bir 06, 2011 @ 12:20:50
Tuštoka man ta knyga pasirodė. Tuo, kad susiklosčius tam tikroms aplinkybėms ir išnykus nusistovėjusiai tvarkai jos vietą labai greit užima praktiškai tokia pat, aš nė kiek neabejoju. Pavyzdys galėtų būti kad ir kalėjimas. Ar kokia nors sekta, kurios visos gi sukuriamos iš noro gyventi gražesniam pasaulyje, tik labai greit ir ten atsiranda “lygesnių už lygius“.
Na o tai, kad žiaurumu žmones galėtų pranokti tik kiti žmonės, irgi yra liūdna įrodymų nereikalaujanti tiesa.
Autorius puikus žodžio meistras, gražiai valdo savo sukurtą (?) stilių, kuris man buvo labai priimtinas. Sakyčiau, tie menkai ženklais suskaldyti žodžiai skaitant tarsi teka tarp pirštų. Nepasiilgau “žmoniškų“ sakinių. Tačiau mano žavėjimasis tik toks ir yra – forma, ne turiniu. Deja.
Bir 08, 2011 @ 10:03:18
Ne kažin ką turiu pasakyti. Pirmiausia- man atrodo, kad negaliu knygos objektyviai vertinti, nes mačiau filmą, kurį dar labai neblogai prisimenu. Todėl ne tik nereikėjo įsivaizduoti knygos herojų ir aprašomų vietų, nes galvoj jau viską turėjau, bet nebeliko ir įtampos, noro sužinoti, kas bus toliau, kokie baisumai laukia visų veikėjų. O jei filmo būčiau nemačiusi, esu tikra, kad knyga man būtų padariusi didelį įspūdį.
Kas dar- truputį bijojau rašymo stiliaus, tai nustebau, kad visai nesunku tokią knygą skaityti. Patiko pasakotojo aiškinimai ir pastabos (nežinau, kaip kitaip pasakyti, kas skaitėt, turbūt suprasit). Psichologiniu požiūriu man ji pasirodė labai įtikinama, visi žmonių veiksmai, atrodo, ir tikrovėje tokie būtų, esant panašiai situacijai. Ir pabaiga tenkino.
Nežinau, ką tiksliai pats autorius šia knyga norėjo pasakyti. Aš didelių paslėptų minčių joje neieškojau. Juk aišku, kad žmonės vienas kitą pirmiausia vertina akimis, o kai to padaryti nebeįmanoma, tenka savo mąstymą keisti. Aišku, kad subyrėjus esamai visuomenės santvarkai ir įprastom gyvenimo taisyklėm, kuriamos naujos ir prasideda kova dėl išgyvenimo. Kad labai lengva tokiu atveju, net ir visai nenorint, prarasti bet kokį žmogiškumą (o tuo labiau norint).