Agota Kristof ,,Storas sąsiuvinis”

Paliko įspūdį kaip stipri, realistiška, nei kiek nepagrąžinta istorija. Nei per žiauri, nei per šlykšti, nei netikėta. Jau pats karas buvo žiaurus ir negailestingas, kažkaip nenustebino, kad ir žmonės tokie sustabarėję buvo, bejausmiai. Labai liūdna ir graudi. Pačius paskutinius puslapius buvo sunku skaityti, nes ‘ant dūšios’ labai sunkus akmuo buvo. Karas sulaužo žmones, neišmokų jų mylėti, o iš to nemokėjimo ir nežinojimo, nemokama gyventi.
Tuo knyga ir patiko, kad nesuvaidinta ir realistiška.
    ( Fatimaallaa )

3 Komentaras (+add yours?)

  1. Gegytė
    Sau 20, 2011 @ 14:21:13

    Knyga, šokiruojanti nuo pačių pirmųjų puslapių. Po pribuvėjos maniau, kad nieko baisesnio skaityt neteks, o klydau, labai klydau. Vietomis knyga ganėtinai normali (normalumo lygis irgi nestandartinis dėl veiksmo laiko ir vietos, kurią galima numanyti – karas ir kariaujanti valstybė), vietomis – skaitai ir kažkaip nesitiki, kad tokie dalykai gali vykti iš tikrųjų. Pirma knygos dalis, „Storas sąsiuvinis“, nors pati šlykščiausia, persiskaitė lengviausiai. Buvo įdomu versti puslapius, skaityti trumpus skyrelius ir spėlioti, kaip visa tai gali būti matoma gana jauno paauglio akimis. Antroji dalis – „Įrodymas“ bent jau man apvertė visas mintis ir visą suvokimą apie knygą. Pradėjau nebesusigaudyti iš kieno pusės yra pasakojama, kas buvo tiesa, o kas ne pirmoje dalyje. Labai įtaigiai autorė sumaišė visas kortas, kad net pati pradėjau tikėti, jog viskas yra atvirkščiai nei maniau iš pradžių. Paskutinėje dalyje „Trečiasis melas“ pateikiama versija, kaip viskas galėjo būti, bet perskaičius ją, bent jau aš užsimaniau, kad realus būtų pirmosios dalies variantas; nors ir su visais šlykštumais, tačiau tikrai laimingesne pabaiga… nežinau ką manau apie šį romaną. Kad labai patiko – faktas. Ar skaityčiau dar kartą? Nė velnio!

    Atsakyti

  2. Skaitanti
    Sau 20, 2011 @ 14:23:14

    Ši knyga mane šokiravo du kartus.

    Pirmą kartą, kai pradėjau skaityti. Knyga labai įdomi, įtraukianti, greitai skaitosi. Įpusėjusi pirmąją trilogijos dalį (Knygą sudaro trys dalys: „Storas sąsiuvinys“, „Įrodymas“ ir „Trečiasis melas“) prisiskaičiau tokių šlykštynių, kokių dar nebuvau skaičiusi. O skaitau tai tikrai nemažai. Jau galvojau, kad tikrai šios knygos NIEKAM NEREKOMENDUOSIU, bet kitą vertus nėra geresnės reklamos, nei neigiama rekomendacija.

    Antra kartą knyga mane šokiravo, kai perskaičiau knygos pabaigą. Įdėja gal ir nebloga bet aš vistiek prieš visokius iškrypimus, net jei tai netikra ir išgalvota. Tuo labiau, kada tai susiję su vaikais. Ir nesvarbu, kad knyga apie karą, kuris žlugdo žmonių gyvenimus. Ji butų buvusi gera ir be tų šlykštynių. O ar skaityti knygą, spręskite patys. Knyga, kurią būtina pracenzūruoti.

    Atsakyti

  3. la Tulipe
    Sau 20, 2011 @ 14:24:33

    Jau skaitydama pirmąją dalį (,,Storas sąsiuvinis”) negalėjau atsistebėti. Vienose vietose knyga vertė pasišlykštėti (pvz. visiems taip įsiminusi mergaitės ir šuniuko scena), kitur- stebėtis. Bet ši knyga įtraukia ir nebepaleidžia. Tas šlykštumas bent jau man tikrai netrukdė. Įtaigi- dar vienas būdvardis, kuriuo galiu apibūdinti šį romaną ( o gal tiksliau visus tris 😀 ) . Pirmajame pasakojama apie du berniukus, kurie priversti gyventi pas senelę, kuri juos vadina Kalės vaikais, verčia dirbti sunkiai. Berniukai- ne angeliukai. Jei reikia, jie gali ir nužudyti. Jie stebėtinai protingi, sumąsto daug įdomių dalykų. Jie rengia įvairius kursus, kurių dėka tampa atsparūs blogiems/geriems žodžiams, smūgiams ir pan. Bet, nepaisant to, jie turi gerą širdį. Ir nesvarbu, kad jų jausmai visuomet būna paslėpti. Skaičiau ir negalėjau suprasti, kaip vaikai gali būti tokie. Tokie abejingi, stiprūs, užsispyrę (kalbu ne apie tą užsispyrimą, kai mažas vaikas parduotuvėje išgriūva ant žemės ir bliauna, kol mama į krepšį neįsideda jo taip trokštamo žaisliuko).

    Antroji dalis man patiko. Nors daugelis skaičiusių teigia, kad ši dalis (,,Įrodymas”) mažiausiai įdomi, bet man ji patiko. Joje pasakojama apie Luko gyvenimą. Rodos, vaikystė nebuvo labai laiminga. Bet suaugęs jis neranda laimės. Viena nelaimė seka kitą. Troškimas pagaliau gyventi normalų gyvenimą sudūžta į šipulius. Skaitydama antros dalies pabaigą supratau tai, kad nieko nebesuprantu. Kas yra kas, kas teisybė, o kas melas. Nepamenu, ar kada skaičiau tokią knygą kuri būtų tokia paini.

    ,,Trečiasis melas” – trečioji dalis, kurią skaitydami galėsite sudėti visus (ar beveik visus) taškus ant i . Man tai padaryti pavyko ne iš karto. Painiojausi, kur Klausas, kur Lukas… Galop viskas susidėjo į savo vietas. Iškilo naujas jų vaikystės variantas, kuris smarkiai skiriasi nuo pateikto ,,Storame sąsiuvinyje”. Bet ir šis variantas toks pat įdomus. Pabaiga?.. Šį kartą norėjosi ne tokios pabaigos. Bet kažkokio happy end’o ir negali tikėtis iš knygos, kuri nuo pirmų puslapių yra niūri.

    Slogi nuotaika neapleido nuo pat pradžių iki pabaigos. Įspūdį paliko stiprų. Peržiūrėjau paskutinius įrašus, kad pamatyčiau, kada paskutinį kartą mane taip stipriai paveikė knyga. Pasirodo, prieš mėnesį, kai skaičiau ,,Aklumą” . Bet didesnį įspūdį paliko būtent ,,Storas sąsiuvinis”.

    Tikrai rekomenduoju. Neteks nuobodžiauti nė minutei.

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: