Veiksmas vyksta mano svajonių šalyje, Italijoje. Istorija pasakojama pirmuoju asmeniu – kurtizanės gyvenimo palydovo- neužaugos Bučino lūpomis.
Toms, kurios dievina Italiją, mėgsta skaityti miesto aprašymus, turėtų patikti. Vietomis Venecija taip aprašoma, kad rodos pats tipeni palei kanalą ir užuodi tą smarvę.
Šiaip pirkdama šią knygą tikėjausi, kad tai bus knyga apie kurtizanės gyvenimą, kad bus pasakojimai, kaip ji ruošiasi vyrų aptarnavimui (na kažkodėl maniau, kad jos lyg geišos irgi turi savo ritualus), kaip leidžia savo laisvalaikį (gal mokosi dainuot, kad balsu sugundytų, gal skaito, kad būtų apie ką kalbėti, gal šoka, kad mokėtų valdyti viliojančiai savo kūną), tačiau to nėra, o jei ir yra, vadinasi, per mažai (man).
Sakyčiau, tai knyga ne apie kurtizanę, o jos bendrininką – sutenerį. Kaip jis rūpinosi jos gerove, kaip bėgo iš Romos į Veneciją, kaip padėjo kurtizanei pakilti į aukštumas.
Įdomus personažas ir akla kuprota žiniuonė, kuri turi sugebėjimų gydyti žmones, moterims padėti atsikratyti nepageidaujamo nėštumo. Kažkiek suvirpino ir Bučino jausmai šiai žiniuonei.
Istorija baigėsi šiek tiek netikėtai.
Įdomu ir tai, kad autorė ne viską išgalvojo, o rašydama šį kūrinį rėmėsi istoriniais faktais.
Jei reikėtų skirti balą knygai, tai… gal rašyčiau 7 iš 10. Na, man tai nebuvo tokia “Vau” knyga, nors ir negaliu pasakyti, kad visai prasta.
( laiminga 🙂 )
Knygos, knygos, knygos... 