Katharina Hagena ,,Obuolių sėklų skonis”

Nuostabi knyga. Labai su dideliu malonumu ją perskaičiau. Tiesiog “vienu kąsniu”, negalėjau atsiplėšti. Labai paprasta, bet gražia ir vaizdinga kalba papasakota istorija, kurioje susipina dabartis ir praeities prisiminimai. Bet šios dvi laiko erdvės lyg susilieja ir tarp jų nebelieka ribos.
Mirus senelei, pagrindinė veikėja Irisė, gauna palikimą – seną šeimos namą kaime, kuriame ji dažnai viešėdavo vaikystėje, žaisdavo su pusseseremis. Tačiau dabar namas apleistas, sodas sulaukėjęs, bet vos tik jai grįžus, grįžo ir visi seni prisiminimai. Prisiminimuose pasakojama ne tik namo, bet ir jos gyventojų istorija, jų likimai, išgyvenimai, skaudžios patirtys ir pamokymai. Sodas irgi pasakoja savo istorija, tai lyk prarasto laiko pasaulis, kuriame medžiai žydi du kartus, o raudonieji serbentai pabąla per naktį ir iš kurių verdama konservuotų ašarų uogienė. Šiek tiek paliečiama Vokietijos istorija prieš ir po II Pasaulinio karo.
Labai rekomenduoju.

         ( Fatimaallaa )

7 Komentaras (+add yours?)

  1. Nerinha
    Lap 10, 2010 @ 15:50:57

    Perskaiciau knyga “Obuoliu seklu skonis”, kuri paliko labai silta pedsaka manyje. Kartu su heroje pergyvenau vaikystes prisiminimu anpludi, kuris uzklupo ja po mociutes mirties. Kadangi ji nesitikejo, jog palikimu gaus sena mociutes nama atokiame Vokietijos kampelyje, kadangi jis turejo prikalusyti jos mamai, nes ji buvo didziausia tevu numyletine. Sioje seimoje visda buvo keistenybiu, o vasaros siame kaimelyje buvo ypatingai saldzios ir persisvieciamos. Trys mergaites tuometines anukeles mego varstyti senas spintas ir skrynias bei matuotis sukneles is plono silko bei tiulio. Mociute Berta, kuri buvo siu namu siela karta skindama obuolius iskrito is medzio ir nuo tada prasidejo visos keistenybes susijusios su jos liga. Ji palaipsniui prarado atminti, kas labai skaudino tris dukras ir anukes.
    Prisiminimu jura po kuria sunku plaukioti vienai esama paveldetoja isuko i visiska sumaisti. Simtas kalusimu ir nei vieno atsakymo – kodel? Skaitant visada jutau, jog noriu zinoti daugiau nei yra pasakoma. Puslapis po puslapio sie varteliai veresi pries mane nors ir labai letai ir skaudziai…bet atsivere.
    Tai kas man patiko: “Užmarštis buvo vandenynas , skalaujantis pavienias prisiminimų salas. Jame judėjo srovės sukosi verpetai ir vėrėsi gelmės. Kartais susidarydavo seklumos, iš kurių susiformuodavo salos, kartais tos salos nugrimzdavo. Smegenyse kildavo potvyniai ir atoslūgiai. Tik Bertos smegenyse potvyniai visiškai ir visam laikui buvo nugramzdinę salas.”
    Negaliu nupasakoti sios knygos , nes tai tas pats, kas rodyti maza nuotraukos veideli iskirpta is klases nuotraukos svetimam zmogui blush2.gif . Gero skaitymo

    Atsakyti

  2. Ingėnas
    Lap 11, 2010 @ 07:38:04

    “Obuolių sėklų skonis” man priimena Harris „Gervuogių vyną“ (ką jau ir numaniau iš kitų merginų atsiliepimų), tik „Obuolių sėklų skonis“ kur kas labiau moteriška, viskas šioje knygoje matoma per moterišką prizmę. Tačiau Harris knyga pagal mano subjektyvią vertinimų skalę visgi patiko kur kas labiau ( man asmeniškai ji pasirodė sodresnė, spalvingesnė, o ir simbolių daugiau). Apie jų lyginimą pagal meninę vertę nesiryžtu spręsti, lyginu tik pagal sukeltas emocijas.
    Šias abi knygas vienija prisiminimai, gamtos, sodo, augmenijos aprašymai, abiejose persipina praeitis ir dabartis. Beje, nė viena neminėjot (o ir anotacijoje to nėra), kad „Obuolių sėklų skonyje“ yra ir šiek tiek meilės, aistros. Ta meilė su pasikandžiojimais, ne „pūkuota“, būtent tokia, kokia man patinka.
    Iš pradžių skaitydama galvojau, kad iš knygos tikėjausi šiek tiek daugiau. O antrą pusę skaičiau jau su pasimėgavimu, paskutinius jos puslapius taupiau. Knyga sukėlė man šiltus jausmus, nebesinorėjo palikti to sodo, herojų. Norėjosi vasaros, į vaikystę, į kaimą.
    Manau, kad šią knygą tikrai galėčiau rekomenduoti.

    Atsakyti

  3. knyguziurkeL
    Lap 27, 2010 @ 21:32:07

    labai jau ziurinejau sita knyga leidyklos knygyne, gal ir jai ateis eile 🙂

    Atsakyti

  4. Sielos Sparnai
    Gru 09, 2010 @ 15:28:43

    Tai nėra ta knyga, kurią būtina čia ir dabar perskaityti. Iš kitos pusės, jeigu knyga sukėlė kažkokių minčių ir sužadino jausmus, tai gal ir nėra ji tokia paprastutė? O jausmus ji manyje pažadino ir pakankamai skirtingus…

    Vietomis skaitydama tikrai užuosdavau pražydusias obelis, matydavau prisirpusias serbentų uogas, jausdavau žolę po basomis kojomis, saulės kaitrą ant savo odos, ežero vandens gaivą, girdėjau dūzgiančias bites, sėdėjau kartu su knygos herojėmis ant namo laiptų ir kuo ryškiausiai mačiau visą vaizdą prieš save, leisdama vaizduotei nukelti mane į parašomas vietas, ir visa tai tik sužadindavo baisiai malonų jausmą dūšioj, sėdėdavau visa užsisvajojusi ir išsišiepusi.

    O tada į šią gražią idilę įsiskverbdavo liūdesys… Šioje knygoje jo tikrai daug ir labai stipraus… Bent jau manyje prabudo tikrai labai labai gilus liūdesys… Seno žmogaus bejėgiškumas, kai kiekviena diena užgesina dar vieną tavo prisiminimą, priminimą to, kas tu esi, kas buvai, kuo gyvenai, ką jautei ir ką patyrei per savo amželį… Baisu kai nebegali prisiminti savo vaikų, savo gyvenimo ir net savęs pačios…

    Tada autorė vėl sugrąžindavo į jaunystės prisiminimus, į šiltas vasaras, lyg ir vėl bandydama atkurti tą jaukų jausmą dūšioj, tačiau jis jau buvo persmelktas liūdesio… Nežinau, užverčiau paskutinį puslapį ir liko tik liūdesys… Sėdėjau ir visa liūdna žiūrėjau į užverstą knygą… Nepaisant to, kad knygos pabaiga, o ir pati istorija nėra jau tokia liūdna. Tačiau aš sureagavau būtent taip…

    Atsakyti

  5. daite
    Lie 08, 2011 @ 11:51:08

    Puikiai suskaičiau vėlai vakare. Patiko pati knygutės atmosfera ir jaukumas. Rekomenduoju, kam nesvetimi šilti įspūdžiai atostogoms kaime ir šiaip nostalgija jaukiai knygai.

    Atsakyti

  6. katilina
    Gru 20, 2011 @ 15:12:06

    paprastai, bet gražiai parašyta knyga. Gyvenimiška, be jokių nereikalingų sentimentų. Man ji pasirodė labai liūdna ir skausminga, nors autorė to greičiausiai ir nesiekė.

    Atsakyti

  7. Kotryna
    Kov 13, 2012 @ 16:41:04

    Tai išties išradinga ir subtili knyga. Suprantama, ji nėra tokia nepaprasta kaip kitos pripažinimą pelniusios knygos, tačiau yra be galo unikali savyje ir tai mane žavi. Skaičiau šią knygą “vienu prisėdimu” ir esu patenkinta. Manyje liko bent dalelė Irisės jausmų, meilės ir prisiminimų. Rekomenduoju visiems visiems, kas trokšta ir vėl sugrįžti į vaikystę arba iš naujo joje apsigyventi. ;))

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: