Juan Marse “Driežo uodegėlės“

Net neturiu ką pridėti, knyga tiesiog man patiko.

Labai dažnai būna, jei knygos viršelyje išvardyta eilė įvairių literatūrinių premijų ir apdovanojimų, perskaičiusi galvoju, man nepatiko, kaži už ką jos skiriamos, tikriausiai ko nors nesupratau. Šį kartą komisijų kompetencija suabejoti neteko. O gal tiesiog ispanai pasirenka gerus kūrinius? Tokius, kaip šis?

Kuo knyga man patiko? Veikėjais. Veiksmas vyksta pokario Ispanijoje, gyvenimo sąlygos ne kokios, nėra pakankamai cukraus, kavos… Bet keturiolikmečiui Dovydui rūpi kiti dalykai: silpnos sveikatos motina, „beždžioniukas“ broliukas, kuris greitai turėtų gimti, per karą žuvęs vyresnysis brolis, namo negrįžtantis tėvas, niekšas policininkas, nukaršęs šuo Guvutis, draugelis Paulinas ir dar lakūnas didvyris iš paveikslo ant sienos. Su visais šiais gyvenimo klausimais berniukui tenka aiškintis pačiam.

Tai mano brolis Dovydas. Smulkučiu veideliu, didelėmis apskritomis rusvomis akimis, švelnia smakro linija, kviečių spalvos plaukais ir auksine širdimi.

Tiesa, nepaminėjau, kad visą istoriją pasakoja dar negimęs Dovydo brolis. Nepaisant jo ir Dovydo pokalbių, Dovydo pokalbių su mirusiu broliu, dingusiu tėvu ir nesančiais žmonėmis, knyga tikrai labai tikra ir realistiška. Nes kas gali būti tikriau už paauglystę?

Tiesiog gera, rudeniška knyga.

(terakota_bum)

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: