Luke Rhinehart ,,Kauliukų žmogus“

Galvojau paskutiniai 100 psl. šio knygos nugalabys mane. Na tokie nuobodūs ir neįdomus buvo, kad vakare vos paimdavau skaityti, iškart užmigdavau

 Pradžia patiko, pagalvojau, kaip įdomu perskaityti kažką išskirtinio ir nestandartinio, deja, kai į pabaigą prasidėjo kalbos apie visokius kauliukų centrus ir jų mokymus ir programas, ištraukos iš ‘kauliukų knygos’, buvo neįdomu ir nuobodu skaityti.
Na visuomet ir visais laikais buvo, yra ir bus žmonių, kurie nenori prisiimti atsakomybės, dėl to šis kauliukų žaidimas labai palankus.
Pagrindinis herojus psichoanalitikas pavargęs nuo monotoniško, pilko, gerai sustyguoto gyvenimo, sugalvoja paprasta žaidimą mesti kauliukus ir daryti tai ką jis lieps. Viskas prasideda nuo paprastų dalykų: ką valgyti, ką rnktis, kur eiti, kokioje nuotaikoje būti ir pan. Tačiau pasidavęs šansui net nepastebi kaip jis tampa jo gyvenimu. Prasideda atsitiktiniai santykiai, vagystės, melai, palikta šeima, žmogžudystė… visą tai jis darė nes jam liepė kauliukas. Atrodytų visai nekaltas žaidimas, kurį manau ne vienas žaidė vaikystėje, galbūt ne su kauliukais, o kortomis ar kuom kitu, perauga į maniją, į kurią jis įtraukia vis daugiau žmonių, ne tik suaugusių, bet ir vaikų. Ir prasideda kauliuko religija.
Begalo ciniškas, susinaikinantis, egoistiškas, purvinas, jokių moralės ir dorovės ribų nepaisantis romanas, o gal tikra istorija.

“Ego, mano draugai, ego. Kuo labiau aš stengiausi sunaikinti jį kauliukais, tuo labiau jis augo. Kiekvienas kauliuko persivertimas nuskeldavo gabalėlį nuo senosios savasties ir pamaitindavo augančius kauliukų žmogaus ego audinius. Žudžiau buvusį savyje psichoanalitiko, straipsnių rašytojo, gražios išvaizdos vyriškio, mylinčio žmoną vyro pasididžiavimą, bet kiekvienas lavonas buvo sušeriamas žmogėdriškam ego to antžmogiško padaro, kuriuo jutau virstąs. Kaip aš didžiuojuos esąs Kauliukų Žmogus!“

                 ( Fatimaallaa )

Reklama

3 Komentaras (+add yours?)

  1. Ingėnas
    Lap 09, 2010 @ 14:59:32

    Atvirai sakant, pati net nebežinau, kaip ją galutinai vertinti. Plius dar tie saulės sprogimai matyt galvelę susuko
    Knyga, sakyčiau, iš „nenormalių“, šokiruojančių serijos, (nors asmeniškai manęs ji lyg ir nešokiravo). Su didele krūva porno elementų, persmelkta ironijos, cinizmo, juodo jumoro.
    Knygos siužetas sukasi apie psichoterapeuto sukurtą sprendimų priėmimo teoriją metant kauliukus.
    Iš pradžių ta knyga mane savotiškai sužavėjo. Patiko jos siužetas bei juodas jumoras. Ypač komiški rodėsi ekperimentai su pacientais. Gal ir negalima būtų juoktis iš tokių dalykų, na bet aš tai priėmiau kaip riebius anekdotus Tačiau perskaičius maždaug 2/3 knygos , to jumoro kur kas sumažėjo ir mano susižavėjimas knyga priblėso. Na ir pagal siužetą pradėjo „lysti“, kad deja šis žaidimas turi ne tokią gerą atomazgą, kaip norėtųsi. Dėl aštrių pojūčių šiandien kažką teks paaukoti, prarasti rytoj, dėl jų einama į kraštutinumus. Ir šiaip pasidarė kiek nuobodžiau skaityti.
    Bet numesti knygą vien dėl jos, kaip kiti pavadino, šlykštumo, gašlumo, noras nekylo. Kažkaip būtent šiai knygai, prie jos siužeto tas vulgarumas tinka. Juk pati knyga apie visišką nužmogėjimą, apie asmenybės, visų vidinių rėmų paradimą, tuštybę. Ir apie tai, prie ko tai gali privesti.

    Atsakyti

  2. Biancca
    Lap 09, 2010 @ 15:17:06

    Jėgiška knyga, man patiko. Gal todėl, kad niekada neteko skaityti kažko panašaus. Knygoje pasakojama apie tai, kaip psichoanalitikas besalygiškai atsiduoda kauliukų valiai. Na o tada jau viskas prasideda. Buvo vietų, kai žvengiau ant viso kambario. Žiūrėjau į viską pro humoro prizmę, antraip nebūčiau knygos baigusi, kadangi pasišlykštėjimas padarytų savo. Pirmoji knygos pusė skaitėsi labai lengvai ir smagiai. Antroji – jau lėčiau. Pastaroji dalis man patiko šiek tiek mažiau, nes atsidaro neįdomių ir nuobodžių vietelių, kurias tiesiog norėjosi praversti. Bet pirmoji kūrinio dalis! Dėl jos skaityti verta. Rekomenduoju knygą toms, kurios nesibaido netradicinių ir keistų knygų.

    Atsakyti

  3. _night_
    Bir 24, 2011 @ 12:25:40

    Gera, tik apimtis gal kiek per didelė, galop ėmė atrodyti, kad tas pats per tą patį, nebestebino, bet šiaip kieta knygutė. Galas paliko vilties spindulėlį.

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: