Orhan Pamuk „Nekaltybės muziejus“

Tai subtili, liūdna istorija apie tokią meilę, kuri pasitaiko tik kartą gyvenime. Tokią, kokiai įamžinti net prireikė muziejaus.
Kūrinys pasižymi grakščiu, subtiliu pasakojimo būdu, turtinga, išraiškinga kalba. Skaitant labai jaučiasi, kad veiksmas vyksta ne Europoje. Visgi matyt turkiškas gyvenimo būdas, suvokimas bei mentalitetas labai skiriasi nuo europietiškų. Kūrinyje labai ryški turkams būdinga melancholija.
Lygindama dvi mano skaitytas Pamuko knygas ( „Juodoji knyga“ bei „Nekaltybės muziejus“) įžvelgiau labai ryškų kontrastą tarp jose paliestų temų, kūrinių sunkumo. Manyčiau, kad „Juodoji knyga“ kaip literatūrinis kūrinys galbūt net ir vertingesnė, tačiau tuo pačiu žymiai sunkesnė skaityti.Visgi, prispažinsiu, taip ir likau nesupratusi, koks tas Pamukas kaip rašytojas. Nes per daug skirtingi šie du mano skaityti to rašytojo kūriniai. Todėl, matyt, lauksiu išverčiant dar vieną jo knygą „ Mano vardas Raudona“.
Knygos pradžia nustebino savo lengvumu. Tačiau, įpusėjus knygą, visgi buvo pasidarę nuobodoka. Prisipažinsiu, visgi man šis kūrinys pasirodė pernelyg ištemptas. Bet, artėjant link pabaigos, pasidarė kur kas įdomiau, paskutinius puslapius jau skaičiau su pasimėgavimu.
Dėl pabaigos – taip ir numaniau, kad turi kažkas įvykti. Nes jei viskas baigtųsi gerai, kaip sakoma , „ilgai ir laimingai“, tai logiška, kad kiltų klausimas – kam gi tuomet tas muziejus?
Taip pat buvo labai įdomu knygos pabaigoje skaityti apie pagr. veikėjo Kemalio apsilankymą įvairiuose pasaulio muziejuose, apie kitus kolekcininkus, apie pačio Nekaltybės muziejaus įkūrimą.

(Ingėnas)

Reklama

3 Komentaras (+add yours?)

  1. dovydas
    Bal 27, 2011 @ 11:02:06

    Ar zinojote, kad knygos virseli kure pats rasytojas?

    Atsakyti

  2. Magnė
    Geg 02, 2011 @ 13:14:41

    Knyga, sakyčiau, labai ištęsta, galima buvo parašyti viską tą patį perpus trumpiau ir būtų nenusibodę skaityti. Bet šiaip ar taip knygą įveikiau, susipažinau su autoriaus kūryba, vis dėlto Nobelio premijos laureatas. Kol kas turkų rašytojų man gana.

    Atsakyti

  3. LEEja
    Spa 28, 2011 @ 12:37:05

    zinokit, negaliu dabar net pasakyt – patiko ar ne, greiciausiai patiko, bet reikia, kad susiguletu viskas. kazkaip sunkiai ejosi pradzioj, bet dabar, kai perskaiciau, gal net pribloksta likau sios istorijos… kazkaip skausminga ir beviltiska… ir pasiteisino visas pasakojimo letumas ir knygos storumas – niekaip kitaip to beviltiskumo, meiles, laukimo ir tikslo siekimo nebutu buve galima kitaip parodyti. nors visoj knygoj apie dvasinius isgyvenimus ir kancias mazai uzsimenama, bet jie turbut parodomi per visas smulkiai aprasomas buities smulkmenas, poelgius ir kasdienybe, todel knyga iki 500 puslapio tikrai leta, kartais iki nuobodumo ir del to sunki, bet paskui ivykiai taip greit susiklosto ir issirutulioja, kad baigus skaityti kazkaip tustumo jausmas apeme mane.. 🙂 zodziu, gaila, kad taip susikloste dvieju zmoniu gyvenimas. paskaitykit, reikia ir apie tokia meile zinoti. neparasyta ar cia tikrais faktais paremta, bet galvoju, kad tikrais.

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: