Baigiau sita knyga. Nezinau ar ja galima lygint su ‘Begantis paskui aitvara“. Turbut ne. Bet man ji buvo miela ir sviesi knyga, nors parasyta apie toki baisu krasta kaip Afganistanas.
Istorija pasakoja dvylikametis berniukas Favadas, todel knyga silta ir paprasta. Bet nemanykit, kad tik apie vaiku zaidimus- berniukas vis pasikalba su protingais dedziais ir knygoje daug idomiu ziniu pvz, apie buvusia Afaganistano beda -Talibana ir juos valdziusius talibus.
Berniuko seimai galima sakyt labai pasiseke, nes motina isidarbino pas labai nuosirdzia ir puikia moteri uzsieniete, is pradziu ‘palaidinukes skalbt’, o paskui isvis persikrauste ten gyvent ir tapo ju seimos nariais.
Knygoje netruksta juokingu momentu, pvz kad ir del tu palaidinukiu nemokejimo skalbt, lesbietiskos meiles. Favadas taip juokingai viskuo stebisi .
Siaip knygoje daug rasoma ir apie ten gyvenancius uzsieniecius, jie i Afganistana trumpiau ar ilgiau atvyksta ivairiems reikalams- pvz kašmyro ožkų vilnos verslui ikurti, steigia kitas imones ir pan.
Stebina Afganistano vaiku verslumas, kokias tik budais jie neprasimano nors kelis pinigelius. Dazniausia ju biznis buna susijes su tais paciais uzsienieciais- teikia jiems paslaugeles, parduoda ka nors, kas paejus uz kampo kainuotu puse kainos. Bet tie ‘tingus uzsienieciai’ geriau nusiperka is vaiku. Ir abi puses lieka patenkintos.
Na ir kaip priklauso idomiai knygai, per visa ja eina meiles istorija tarp uzsienietes Dzordzes ir afgano..
Zodziu, man patiko, siūlau ir jums perskaityt.
(Papugele)
Sau 05, 2011 @ 10:55:32
mano vertinimas: **** iš 5
Knygos autorė, rašydama šį romaną nuveikė labai daug. Negana to, jog nupasakoti įvykiai sumaniai įtraukia skaitytoją į paties Kabulo centre vykstančius įvykius arba į Afganistano pakraštyje plynančius laukus ir juose besiganančias avis, autorė pasirinko ir labai sunku kelią papasakoti šiai istorijai. Kodėl? ogi todėl, jog visa istorija pasakojama dešimtmečio Favado akimis. Mano nuomone tai nepalyginamai sunkiau nei papasakoti trečiuoju ar pirmuoju asmeniu. Norint sumaniai ir įdomiai viską pateikti, reikėjo įlįsti į Favado, Spandžio, Džamilos ir kitų vaikiūkščių iš Viščiukų gatvės kailius, kuriuos jie taip sumaniai išnešdavo net iš pačių baisiausių situacijų.
Nevaikiškos mintys vaiko galvoje, nevaikiškas vaiko gyvenimas, gyvenimas be vaikystės…tikriausiai visa tai ir yra ašis, aplink kurią sukasi veiksmas. Štai Favadas pamato moterį, kurios riebūs pirštai apmaustyti auksiniais žiedais, jis susimąstė- kaipgi tuos žiedus numauti? jeigu to paklausime vaiko iš ramios, taip sakant ,,geros“ šalies, jis ilgai galvos- gal muilo, gal aliejaus pilt…o Favadas drąsiai sumąsto- kaip kitaip- reikia nupjauti ranką ir tada numauti žiedus. sukrečianti mintis? bet afganų vaikui tai atrodo viskas normalu, ,,juk giminių žudynės ir nesantaika Afganistane tęsiasi per kelias kartas, šeimos žudydavo išsijuosusios ir niekas jau nebežinodavo, kas pradėjo ir kodėl pradėjo“. Mirtis vaikšto visai čia pat, kad ir už kampo….kai pakirstas kulkos miršta geriausias pagrindinio veikėjo draugas Spandis. Tikriausiai tai buvo pats skaudžiausias momentas knygoje, kai pati nepajutusi sugniaužiau kumštį- neteisinga, kodėl vaikai turi mirti, kodėl jie turi patirti skausmą, juk jie vaikai….
Knygoje meistriškai įpinamos įvairios Afganistanui būdingos sąvokos, papročiai, nuostatos, kaip antai ,,Afganistanas garsėja dviem dalykais: kovomis ir aguonų auginimu“, ,,Mano tėvas buvo nužudytas, broliai žuvo, o sesuo dingusi be žinios. Tačiau Afganistane visa tai tėra vienas didelis ,,na ir kas?“
Ir vis dėlto , nepaisant to, nepsakyčiau, kad knyga sudaro slogų įspūdį, gal net atvirkščiai, sumaniai įpinta meilės siužeto linija, smulkūs vaikiški, berniukiški pokalbiai apie merginų krūtis, seksą, įsimylėjimus, praskaidrina ir sudomina, nuveja slogutį, kurį sukelia sunki padėtis šalyje…
Man tikrai labai patiko, rekomenduoju.
Išrinkau kelias citatas, kurios mano akimis įdomios, verčiančios suimąstyti:
,,Afganistano tikrovė: kančia ir mirtis. Tarp mūsų nėra nė vieno, kurio jos vienaip ar kitaip nepalietė. Ir prie rusų, ir prie modžahedų, ir valdant talibams karas glemžėsi mūsų tėvus ir brolius, o karo gaisrai glemžiasi mūsų vaikus. Karo pasekmės paliko mus neturtingus kaip elgetas. Tad geriau užsieniečiai patylėtų ir netarkštų apie nuostabų kraštovaisdį ir įprastą žmonių gerumą, nes mes ilgai nesvarstę iškeistume tai į vieną vienintelį taikos mirksnį, ir jau pats laikas mūsų žemėje šaknis įleidusiam sielvartui pasiimti savo mantą ir eiti kankinti ko nors kito.“