Jodi Picoult ,,Trapumas”

Vienam bloge perskaičiau, kad ši knyga – “Mano sesers globėjos” klonas. Na, man pastarosios skaityti neteko, tad negaliu nei patvirtinti, nei paneigti.
Knyga apie mergaitę Vilou, sergančią trapių kaulų liga. Jos motina Šarlotė paduoda į teismą savo akušerę ginekologę ir geriausią draugę į teismą dėl neteisėto gimimo: jeigu ginekologė būtų anksti pastebėjusi, kad vaikui kažkas ne taip, Šarlotė būtų dariusi abortą. Tačiau pasirinkimo laisvės ji neturėjo. Tokia bylos esmė. Bet ar tikrai Šarlotė būtų atsikračius taip trokštamo vaiko? Jos vyras, vyresnioji duktė ir netgi Vilou pradeda tuo tikėti. Šeima pradeda irti. Tačiau artimiesiems Šarlotė tvirtina mylinti savo dukrą ir norinti gauti pinigų, kad galėtų aprūpinti Vilou, suteikti jai viską, ko reikia tokia liga sergančiam vaikui, nes jų pajamų tam neužtenka.
Asmeniškai mane privertė susimąstyti – kaip pati pasielgčiau, sužinojusi, kad turėsiu neįgalų vaiką… Ar galėčiau laikytis savo, net matydama, kad šeima byra?
Įdomu buvo sužinoti apie šią ligą, pamatyti, kaip su ja gyvena ir sergantysis, ir artimieji.
Patiks mėgstančioms šeimos dramas, skaudžias situacijas gvildenančias knygas.

                                                        ( sphinx )

 

6 Komentaras (+add yours?)

  1. adžani
    Lap 02, 2010 @ 08:00:31

    Tiketasi buvo zymiai daugiau negu dave,bet ka padarysi.Kadangi tai buvo trecia sios autores skaityta knyga,ja ir priskirciau trecioje vietoje.Pradzia labai uzkabino,buvo vietomis kuriose net pagalvojau vau kaip idomu,noriu toliau ir tik toliau skaityti,o buvo ir tokiu kurias norejai tik praleisti ir griebtis kito skyriaus.Labai nepatiko receptai,nelabai supratau kam juos reikejo rasyti nei cia jiems vieta,ir labai abejoju ar kazka gaminciau,nors tikiu,kad bus ir tokiu.Suzinojau keleta idomiu dalyku is mazyles(zinoma kuriu neatskleisiu).Labai gaila,kad autore sia knyga labai sulygino su ,,Mano sesers globeju,, nors gal tai tik mano nuomone.Kadangi dar mano lentynoje laukia ne viena ir ne dvi J.Picoult knygos,butu labai idomu palyginti,o gal jos visos tokios panasios?
    Gaila,knyga taip nesudomino kaip buvo reklamuota.

    Atsakyti

  2. Fatimaallaa
    Lap 02, 2010 @ 14:31:56

    Vietomis buvo labai sunku skaityti, nes buvo sunku atsiriboti ir nelyginti, o ką aš daryčiau, jei mano vaikas šitaip sirgtų, o ką aš daryčiau jei turėčiau rinktis?
    Kaip ir seniau rašiau gana slegianti atmosfera, slogi. Vienas vaikas sunkiai sergantis, kuris reikalauja nuolatinės priežiūros ir kitas vaikas, kuris negaunantis tėvų dėmesio ir visuomet liekantis nuošaly ir šešėly, pradeda save žaloti, nes tik taip, jai atrodė, ji nuslopina daug didesnį skausmą, dvasios tuštumą. Prasideda teismas ir iškeliami tokie klausimai, kas turi teisę gyventi, ar invalidas vaikas turi teisę gimti, kieno tai pasirinkimas ir pan.
    Pabaiga kiek laimingesnė. Teismas išlošiamas, gaunamas čekis labai dideliai pinigų sumai, bet jis taip ir nepanaudojamas, suprantama, kad ir sveikiems vaikams reikia lygiai tiek pat dėmesio ir meilės, kaip ir sergantiems.
    Labai išsamiai, smulkiai ir informatyviai aprašoma trapių kaulų liga, ką reiškia auginti neįgalų vaiką.
    Bet vis tik man ši knyga pasirodė gana vidutinė. Negaliu lyginti kitų autorės ligų su šia, nes tai pirmoji mano skaityta jos knyga. Bet teko matyti filmą ‘Mano sesers globėjas’, tai scenarijus man pasirodė labai panašus.

    Atsakyti

  3. Skaitanti
    Lap 23, 2010 @ 15:15:37

    Kaskart, kaip pasirodo nauja šios rašytojos knyga, prisiekiu, kad jau šį kartą aš jos tikrai nepirksiu ir neskaitysiu. Kam įdomu skaityti tą patį per tą patį? Knygos juk vienkartinės, bevertės… O laukia juk šimtai vertingo skaitymo, visa pasaulinės literatūros biblioteka rudais viršeliais.
    Ir visada tą savo pažadą man kažkaip pasiseka sulaužyti. Kaip ir šį sykį. Jau seniai skaitymas taip gniaužė kvapą. Kodėl visos vienkartinės, bevertės knygos būna parašytos taip patraukliai, įtraukiančiai ir lengvai? Kaip autorei taip lengvai pavyksta žaisti su skaitytojo jausmais?
    Daug kam atrodo, kad knyga – „Mano sesers globėjo“ klonas. Galbūt. Jei jas skaityti viena po kitos. Bet kaip minėjau – knygos vienkartinės, jos – savaitgaliui. „Mano sesers globėją“ skaičiau beveik prieš tris metus, beveik neišlikę to įspūdžio, o dabar viskas naują, jautru, talentinga.
    Knygos turinys paprastas, tėvai ir dvi dukros, iš kurių viena serga labai reta, trapių kaulų liga. Žinoma, vaiko gyvenimas nelengvas, žinoma, pradedamas sunkiai protu suvokiamas teismo procesas, kenčia vyresnioji sesuo, tėvai pykstasi. O pabaiga… Bet svarbu ne turinys. Svarbu, kaip lengvai knyga pritraukia ir, kaip pati autorė rašo padėkoje, nuo lentynos nušoka tiesiai į skaitytojų širdis.
    Dar labai žavūs konditeriniai receptai, ne šiaip sau įmesti, o įpinti į knygos turinį. Receptai parašyti labai gražiai, grožiniu stiliumi. Esu virtuvės priešė, bet tikrai ją pamilčiau, jei turėčiau taip meniškai parašytų receptų knygą…
    Šeima niekada nebūna tokia, kokios norėtum. Vis mes trokštame to, ko negalim turėti: tobulo vaiko, rūpestingo vyro, mamos, kuri mūsų neapleistų. Gyvename savuose suaugusių lėlių nameliuose visiškai nenutuokdami, kad bet kurią akimirką nematoma ranka gali įlįsti vidun ir pakeisti visut viską, prie ko esam pripratę (psl. 257).
    Nesu Picoult gerbėja, bet jos sugebėjimas suvokti savo skaitytoją mane žavi.

    Atsakyti

  4. Finna
    Sau 05, 2011 @ 10:43:48

    Knyga labai patiko. Įdomiai parašyta- kiekviename skyrelyje kiekvienas veikėjas atskirai iš savo pozicijos pasakoja tą pačią istoriją ir visi tą patį mato skirtingai. Lengvai ir greitai skaitėsi, tik nesitikėjau ir nenorėjau tokios pabaigos. Tiesa, kad ir kokia esu maisto gamybos gerbėja, man ne visada į temą buvo tie receptai knygoje ir vietom netgi erzino

    Atsakyti

  5. *IsaDora*
    Vas 23, 2011 @ 14:07:21

    Labai labai patiko! Įtraukė ir nepaleido nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Skaitydama vis galvojau, o ką aš daryčiau motinos vietoje, jei turėčiau galimybę rinktis gimdyti ar ne negalią turintį kūdikį, ir koks butų gyvenimas su juo ar be jo…Pykau ant vaiko mamos, padavusios savo geriausią draugę į teismą dėl pinigų, ir dėl to iširusią šeimą. Bet kita vertus, aš nesu mama, ir galbūt todėl man sunku ją suprasti. Patinka man Picoult, kad ji veikėjus piešia ne vien tik juodom ar baltom spalvom. Pažvelgia iš kiekvieno pozicijos. Pabaiga manęs nenustebino, žinant Picoult, laimingos pabaigos tikėtis ir neverta. Bet vistiek buvo neapsakomai graudu… Ko gero, man tai viena iš geriausių šios autorės skaitytų knygų.

    Beje, man labai patiko dialogas apie mamą:

    “- Įdomu, kuo skiriasi pareiginga mama ir gera mama.
    -Skiriasi, – atsakiau, ir Šarlotė pažvelgė į mane su lūkesčiu.

    -Pareiginga mama seka kiekvieną savo vaiko žingsnį, – pasakiau.
    -O gera mama?
    Pakėliau akis į Šarlotę.
    – Tai tokia, kuria vaikas nori sekti.

    Atsakyti

  6. Gegytė
    Geg 30, 2011 @ 12:08:14

    Skaitydama pirmus knygos puslapius vos sulaikiau ašaras. Nesuprantu kodėl, bet vis gi esu labai jautri kitų nelaimėms, kad ir išgalvotoms. Žinau viena – skaitant tokias knygas galime labiau suprasti savo tėvus… kai mamos liepia(-davo) dažnai valgyti sriubą (Kad skrandukas nestreikuotų…), kai mums būnant mažiems neleidžia kažkur aukštai lipti ar greit bėgti žiemą, kad nepaslystumėm. Ir taip elgiasi su mumis, sveikais žmonėmis. Kad ir kaip būtų neįtikėtina, tačiau vėliau tarsi suveikia autopilotas – patys taip elgiamės su savo jaunesniais broliukais arba sesutėm, o vėliau ir vaikais.
    Mažylė Vilou nepaprastai protinga. Buvo labai įdomu paskaityti visokius neįtikėtinus faktus; netgi kilo pagunda kai kuriuos iš jų patikrinti enciklopedijose ar internete. Visame romane man buvo labai įdomi advokatės Marinos siužeto linija. Tarsi perkreiptas Vilou istorijos atspindys, kai tėvų nėra, jų ieškoma, o radus, nusiviliama… Labai įdomiai aprašytas visas teismo procesas. Beje, nusivyliau, kad čia nebuvo laimingos pabaigos draugystės atžvilgiu. Vis gi galėjo jos susitaikyti, galėjo viskas baigtis kitaip. Knygoje mane labai erzino visi receptai. Iš vienos pusės, gerai, kad jie buvo, vis gi susiję su Šarlote, tačiau vietomis atrodė visiškai beprasmiai. Ir, žinoma, pati pabaiga. Iš visų trijų mano skaitytų šios autorės knygų pasirodė pati teisingiausia. Galų gale, kiek gi galima?

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: