Arto Paasilinna “Kaukiantis malūnininkas”

Perskaičius gerokai po vidurnakčio, užvertus paskutinį psl., dar kurį laiką negalėjau užmigti, ilgai galvojau, nes sukėlė daug jausmų, minčių apie žmones gyvenančius tarp mūsų, kurie yra “kitokie”, kurie netelpa į visuomenės nustatytas normas. Apie vieną iš tokių ir rašoma šiame romane.Rašytojas pašiepia savanaudišką, siaurų pažiūrų visuomenę.
Šiame romane būtent ir rašoma, apie keistuolį, pamišėlį, malūnininką Gunarą Hutineną, kuris pasak jo paties mažumėlę pamišęs,mat kartais užeina noras staugti naktimis, pamėgdžioti paukščius. Mažai pasaulio mačiusiai kaimelio bendruomenei, tas nepriimtina, jie pradeda skūstis, priekaištauti Hunarui, tuo sukeldami ir priversdami jį imtis, nenuspėjamų, desperastikų veiksmų, kartais jis patenka į sau nepalankias situacijas net visai netyčia.Taip jis užsitraukia daugumos norą jį išvežti į psichiatrijos ligoninę, nors jis geba puikiai darbuotis ir tvarkytis, nežiūrint to staugimo jis supranta, samprotauja:
“ jeigu jam krūtinėje būtų iškilęs skausmingas pūlinys, visi būtų davę jam ramybę, gailėjęsi, pagelbėje, leidę sirgti tarp žmonių”.Bet kadangi jo protas kitoks nei visų, jis liko nepripažintas ir išguitas lauk iš žmonių gyvenimo.Vis tik jis mieliau pasirinks vienatvę, nei grotuotą psichiatrijos ligoninės palatą su slogiais ir apatiškais nelaimėliais”.
Taigi prasideda savotiškos gaudynės, keliančios jaudulį…

Mane “Kaukiantis malūnininkas” iškart patraukė savo: paprastu, lengvu stiliumi, ironišku humoru, komiškais vaizdeliais, kartu su intriga , trilerio elementais, gyvenimu pelkynėj, nes priminė Voldeną, (tik į Voldeną žmogus pasitraukė savanoriškai), o čia persekiojamas, priverstas bėgti, nuo žmonių slapstytis, bandyti kurtis ir išgyventi, pramisti primytyviomis bei minimaliomis priemonėmis. Romano netikėti siužetiniai vingiai į pabaigą, tokie netikėti, taip pribloškia ir dar tas magiškojo realizmo gabaliukas, kuris palieka,ar bent jau man paliko klausimą “kas vis tik atsitiko?
Pirmakart skaičiau apie pamišėlį kaip personažą malūnininką Hunarą, kaip neurasteniką, ir taip nuoširdžiai gailėjausi jo kaip veikėjo, kuris vertė žavėtis jo nenuilstamu darbu, bandant prikelti seną malūną, kartu juo kaip labai nusimanančiu ne tik apie savo amatą, bet pačiu malūno mechanizmu, (matyti, kad autorius specialai pastudijavo malūno konstrukciją) Hunaro nagingumu, t.p. kovojant su pasitaikančiomis net beviltiškomis situacijomis.Taip pat piktintis kai kuriais jo išpuoliais, smerkti jį.Tai romanas iššaukiantis “plačią paletę jausmų”.
Labai patiko pirmoji pažintis su Arto Paasilinna “Kaukiančiu malūnininku”. Jame radau ir komiškumo, humoro, įpintų istoriniu aplinkybių,truputi meilės, truputi magiškojo realizmo.Vertinu, kaip LL.

                                 ( Pajauta )

7 Komentaras (+add yours?)

  1. Fatimaallaa
    Lap 30, 2010 @ 15:27:50

    Nuostabi knyga. Kaip ir kitos mano skaitytos šio autoriaus knygos, taip ir šį tiesiog apžavėjo. Kadangi be vienos knygos esu skaičiusi visas jo knygas, tai galiu pasakyti, kad ši man labiausiai patikusi.
    Šiame kūrinyje irgi netrūksta švelnaus jumoro, cinizmo, pašaipos, lengvumo ir gero pamokymo, stačiokiškumo ir realizmo.
    Pagrindinis herojus – kaimo keistuolis Hutunenas, po karo atvyksta į Laplandiją ir įsikuria malūne. Jis kaip ir kiti žmones, daug dirba triūsia, turi auksines rankas, bet turi keistą polinkį kaukti. O ypač naktimis, kai pasidaro liūdna ir ilgu. Dėl to kaimiečiai ji vadino bepročiu. Išsiuntė jį į psichiatrijos ligoninę, bet jis iš jos pabėgo ir vėl grižo į tas pačias apylinkes, tik dabar jau slapstėsi miškuose. Tačiau kaimiečiai su tuom negalėjo susitaikyti ir bet kokiu būdu stengėsi keistuolį atsiskyrėlį pagauti ir vėl nugabenti į beprotnamį.
    Knygos moralas: kad mes per savo tamsumą, siauraprotiškumą ir neišmanymą visus bandome sudėti į tam tikrus rėmus, kuriuos patys ir susikuriame. O jei kas nors netelpa į juos vadiname keistuoliu, o dar blogiau ir bepročiu. Bet kas mums suteikia teisė sakyti kas leistina ir kas neleistina. Juk kiekvienas savyje rastume begales keistenybių, kurios gali būti nepriimtinos kitiems.
    Knygoje yra užsimenama ir apie kai kuriuos istorinius įvykius, nesibaigiančia kovą tarp rusų ir vokiečių, užsitęsusi Korėjos karą, artėjančias Helsinkio olimpines žaidynes, apie kai kurias Suomijos organizacijas ir jų veiklą.
    Šiame kūrinyje, kaip ir kai kuriuose kituose šio autoriaus kūriniuose, neapsieinama be magiškojo realizmo knygos pabaigoje. Bet tai tik suteikia žavesio.
    Labai rekomenduoju, ir ne tik Paasilinno gerbėjoms

    Atsakyti

  2. Skaitanti
    Kov 16, 2011 @ 13:24:09

    Iš tikrųjų ilgokai vengiau šio autoriaus dėl šiek tiek fantasmagoriško jo kūrinių stiliaus, bei skaudokų temų, vis perskaitydavau anotacijas, bet vis kažkaip skaityti netraukė. Bet va, “Malūnininkas” kažkaip bibliotekoje pateko į rankas ir žinokit, laaabai nenusivyliau.
    Nuostabus pasakojimas. Taip, šiek tiek fantasmagoriškas – į kaimelį atsikelia gyventi keistas malūnininkas, kuris yra ne toks, kaip visi, nes kartais jis kaukia ir žmonės jo nesupranta. Jau kaip man patiko visas sumanymas, kaip iš karto patiko tas vargšas nesuprastas malūnininkas, taip nekenčiau tų visų neišprususių kaimiečių, taip įsijaučiau į visą istoriją.
    O gražiausiai, kada jau pasiruošiau nosines, ruošdamasi neišvengiamam galui… na bet sužinosit, kaip perskaitysit.
    Tikrai, noriu dabar perskaityti ir kitas autoriaus knygas, jei jos panašaus stiliaus.

    Atsakyti

  3. Ingėnas
    Bal 15, 2011 @ 17:11:45

    Kaip ir visos šio autoriaus knygos, be išimties patiko ir šioji. Galbūt net labiausiai patiko (o perskaičiau jau ketvirtą, paskutiniąją, į lietuvių k. išverstą šio autoriaus knygą, daugiau nebėėėėr ). Man pasirodė, kad šioje knygoje ironijos, sarkazmo mažiausia. Pvz. jei į „Grupinės savižudybės magiją” žiūrėjau su jumoru, vos ne kiekviena situacija man kėlė šypseną, tai „Kaukiantis malūnininkas“ privertė gerokai susimąstyti… Nagi labai panašu į realų gyvenimą. Aišku, gerokai hiperbolizuota, spalvos sutirštintos, Paasilinna, kaip visada, savame stiliuje. Bet viskas gan tikra.
    Ir labai labai patiko knygos pabaiga. Pagalvojau – na taip jiems ir reikia

    Atsakyti

  4. daite
    Geg 15, 2011 @ 17:12:06

    Telieka apgailestauti, kad jau visas lietuviškai išleistąsias jo knygas perskaičiau. Sutinku su ta nuomone, kad tai stipriausia jo knyga. Ir visai rimta bei daugiau priverčianti susimąstyti apie žmonių žiaurumą kitokiems. Iš Paasilinnos dar gerą įspūdį paliko ir neseniai skaityta “Gudrioji nuodų virėja” – tik manęs neįtikino paskutinysis įvykis, o visa kita patiko.

    Atsakyti

  5. casolin
    Lie 01, 2011 @ 11:19:43

    Knyga patiko, visas tas humoras cinizmas, tikrai privertė susimąstyt. nors gal knygą ir nebuvo mano stiliaus, bet tikrai skaitysiu kitas A.Paasilinna knygas

    Atsakyti

  6. Biancca
    Rgp 31, 2011 @ 17:18:11

    Manau suprantu, kodėl jūs jį giriant. Giriu ir aš, kai viskas jau susigulėjo. Rašymo stilius iš esmės paprastas. Siužetas skaudus. Man taip gaila visokio plauko nelaimėlių, o čia vienas toks buvo išstatytas ant pjedestalo. Žmonių niūrumas, įrėminta pasaulėžiūra ir kitoniškumo nepripažinimas – knygos interesiniai taiškai. Baisiai patiko pabaiga, ir mąstau, kad ji buvo visos šios istorijos vinis. Geresnę pabaigą už šią, turiu įtarimą, sugalvoti būtų sunku. Reziumė: skaitysiu Paasilinna ir toliau

    Atsakyti

  7. eliss
    Rgs 06, 2011 @ 13:53:06

    prisidedu prie visų ,kurios gyrė šią knygą.Man labai patiko,tiesą sakant,senai tiek juokiausi🙂 Kaip sakant,juokas pro ašaras.Jei kitų jo knygų stilius panašus,visai norėčiau ir jas paskaityt

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: