Daug metų Džeinė Džons gyveno savo vyro Oliverio, garsaus okeanografo, šešėlyje – rūpinosi namais ir augino jųdviejų dukrą Rebeką. Tačiau kartą, kai Oliveris paskelbia, kad negalės kartu švęsti Rebekos penkiolikto gimtadienio, Džeinė nebesuvaldo ilgai slopinto nusivylimo ir tūžmingai užsipuola vyrą. Įsiutusi ant vyro ir išsigandusi savo pačios pykčio protrūkio, ji su dukra palieka namus ir išvažiuoja į kitą Amerikos pakrantę ieškoti prieglobsčio obelyne pas brolį. Oliveris, įgudęs sekti kuprotuosius banginius milžiniškuose vandenynuose, vejasi žmoną per visą žemyną. Ir pagaliau obelyne visi vėl susitinka…
Šioje kelionėje yrančios šeimos nariai gauna progą naujai įvertinti ir suvokti savo gyvenimą, giminystės ryšius, vienas kitą ir galbūt sulipdyti tai, kas buvo pradėję byrėti. Ar jiems pavyks pasinaudoti šia proga?
Istorija, papasakota penkiais balsais, apie meilę, draugystę ir šeimą. Vyras, žmona ir vaikas kerta žemyną, ieškodami gyvenimo šeimoje prasmės.
Šis paveikus ir jaudinantis romanas rodo, kad nėra vienos tiesos ir kiekvienam ji vis kitokia, nes žmonės tuos pačius įvykius suvokia skirtingai.
Publishers Weekly
Originalas: “Songs of the Humpback Whale”, 1992
Puslapiai: 368
Leidimas: Alma littera, 2010
Kaina: ~40lt
Knygos, knygos, knygos... 
Lie 23, 2010 @ 11:10:17
Užverčiau paskutinį puslapį ir liko kažkoks labai stiprus liūdesys dūšioj… Nenorėjau tokios pabaigos, kad ir kokia ji bebūtų logiška… Poroje vietų susikaupė ašaros, bet čia gal tiesiog dėl grynai tokio asmeniško susijautrinimo santykių, meilės atžvilgiu… Nepaisant viso to, ši Jodi Picoult knyga visgi nepapuola į jos geriausiųjų trejetuką, nes labai daug kas kliuvo, buvo neaišku, galbūt nesuvokiama, o ir vertimas, mano nuomone, toks pobaisis, tikrai ne pats geriausias, netikiu, kad originale Picoult būtų taip dėliojusi sakinius ir žodžius. Taigi, pirmiausia kas kliuvo, tai, jog nėra vienos konkrečios gvildenamos temos kaip kitose jos knygose, griebiama visko po truputį, bet aš neįžvelgiau pagrindinio branduolio. Kiek neįprastas ir tas pasakojimo būdas, atskleidžiant vieną iš pagrindinių įvykių pradžioje ir po to šokinėjant atgal į praeitį. Taip pat negalėjau suvokti labai savotiškos brolio meilės seseriai, pateisinti kažkiek galbūt ir galėjau, bet suvokti ne. Stebino ir mamos bei jos penkiolikmetės dukters santykiai ir pokalbių temos, frazės. Susidarydavo toks jausmas, kad mamai 15 metų, o dukrai 35. Nežinau, neturiu žinoma aš paauglės dukros, bet vistiek nelabai įsivaizduoju, kad dukra galėtų taip protingai ir globėjiškai kalbėti su mama, kuri elgtųsi, jaustųsi kaip vaikas. Meilės potemė šį kartą vėlgi grybštelėjo stipriau, kaip ir skaitant Evans’o “Šuolis į ugnį“, todėl ir nuliūdino pabaiga, nors, kaip ir sakiau, logiškai, tokia ji ir turėjo būti, nes deja toks jau tas gyvenimas. Todėl giliau į dūšelę įsirangė ir viena knygoje išsakyta mintis: “Seniai, seniai iš vieno seno musulmono Marakeše sužinojau dogmą: šiame pasaulyje yra tik vienas žmogus, kuris tave supras. Tai Dievo nuausta gija. Negali jos pakeisti, negali jos nutraukti. Tas žmogus nebūtinai tavo sutuoktinis ar ilgalaikis meilužis. Tai gali būti net ne draugas. Daugeliu atvejų ne su juo nugyveni gyvenimą.“ Šita paskutinė mintis dabar tupi sieloj ir nesiruošia išnykti. Bet čia jau gaunasi labai stiprus lyrinis nukrypimas. Todėl dabar pasikabinėsiu: knygą skaityti ir mėgautis tais tipiškais, lengvais Picoult sakiniais trukdė vertimas, man šį kartą jis baisiai kliuvo, akis draskė tokie žodžiai kaip “žymenybės“ arba “perbeda akimis“. Beje, ta proga pažiūrėjau kas vertė kitas Picoult knygas, ir savo nuostabai atradau tokį faktą, kad visas absoliučiai knygas vertė skirtingi vertėjai, tik viena vertėja yra išvertusi dvi jos knygas. O aš buvau giliai įsitikinusi, kad visos Picoult knygos buvo verstos vieno žmogaus. Galutinė išvada: knyga ne geriausia, turi trūkumų, bet kažką vistiek paliko dūšioj.