Verta perskaityti | #2

Skaiciau su didžiuliu malonumu, pasakojimas lėtas, ištęstas, kas man šiaip nepatinka, bet šioje   knygoje tai žavu, gražu, užburia ir įtraukia.  Užvertus paskutinį knygos lapą, jau jaučiau ilgesį  tai knygai, nors ji dar vis tebebuvo mano rankose. Knyga tiesiog užliūliavo mane, įsupo į save ir nenorėjo paleisti, taip susigyvenau su herojais, kad, rodos, ir pati ten dalyvavau ir išgyvenau visus įvykius. Tai, be jokios abejonės, tokia knyga, kurią mielai skaitysiu ir dar kartą.

Šioje knygoje pasakojama apie biografę Margaretą ir visiems žinomą romanų rašytoją Vidą Vinter. Pačioje pradžioje knyga sužavi gražiai aprašomais posmais apie knygas, dažnai sutinki žinomų romanų pavadinimus, kaip „Džeinė Eir“, „Vėtrų kalnas“, „Moteris baltais drabužiais“ ir t. t. (koks sutapimas, kad kaip tik šiuo metu ir mūsų forume nagrinėjami keli iš šių romanų). Pacituosiu keletą vietų:

„Galų gale pakilusi nuo laiptų, pasinėriau į knygyno tamsą. Tam, kad rasčiau kelią, man nereikėjo grabaliotis lempos jungiklio. Knygyną pažinojau taip, kaip žmogus kitąsyk pažįsta įprastas vaikystės vieteles. Mano šnerves pasiekė odos bei seno popieriaus kvapas, ir išsyk pasijutau ramiau. Perbėgau pirštais nugarėles, kaip pianistas, sėdęs prie instrumento, perbėga klaviatūrą. Kiekviena knyga skimbteli individualia ir nepakartojama nata.“ (Manau, tai daugeliui is mūsų įprastas ir pažįstamas jausmas.)

„Mano darbas ne pardavinėti knygas, o jomis rūpintis. Kur buvusi, kur nebuvusi, vis pasiimu kokią knygą iš lentynos, perskaitau puslapį, kitą. Šiaip ar taip, skaityti knygą – irgi reiškia ja rūpintis. Nors ir ne tiek senos, kad būtų vertingos vien dėl savo amžiaus, nors ne tiek svarbios, kad jas medžiotų kolekcininkai, mano globotinės man brangios, tai kas, kad atsivertus dažniausiai paaiškėja, jog iš vidaus jos tokios pat nuobodžios kaip ir iš išorės. Tačiau, kad ir koks banalus būtų turinys, aš visuomet aptinku ką nors, kas mane sujaudina. Juk kažkas, nūnai jau velionis, kadaise manė, jog šitie žodžiai pakankamai reikšmingi, kad juos vertėtų užrašyti.“

„Kai numiršta, žmonės išnyksta. Prapuola jų balsas, jų juokas, kvapo šiluma. Suyra kūnas. Ilgainiui sutrūnija netgi kaulai. Išsisklaido visi gyvi prisiminimai apie juos. Tai drauge ir šiurpu, ir visiškai natūralu. Tačiau šitame visuotiniame nykimo procese pasitaiko ir išimčių. Tasai, kuris parašo knygą, per ją egzistuoja toliau. Ir mes jį atrandame iš naujo…“

„Kelios valandos nuo aštuntos vakaro iki pirmos ar antros nakties man visuomet būdavo magiškos. Balti atverstos knygos puslapiai mėlynos frotinės lovatiesės fone, ant balto puslapio gelsvas lempos šviesos ratas – štai mano vartai į kitą pasaulį.“ (Kokia graži skaitymo idilė!)

Tokie gražūs aprašymai taip ir skiepija meilę knygoms…

Šiek tiek susipažinę su Margaretos vaikyste, kuri praėjo knygų apsuptyje, pasinersim į panelės Vinter istoriją. Vieną dieną Margareta gauna laišką nuo jos su prašymu atvykti, nes atėjo ta valanda, kada „tyla – ne pati palankiausia terpė istorijoms. Joms reikia žodžių. Be žodžių jos ima blukti, ilgainiui nugeibsta ir miršta. Ir štai tada ima persekioti.“

Vida Vinter savo praeitį itin slėpė. Prieš daugelį metų kilęs baisus gaisras supleškino šeimos dvarą iki pat pamatų. Kokia kraupi tragedija tąnakt įvyko, kad Vida Vinter ilgus metus slėpė tiesą nuo aplinkinių? Mes ir sužinosim, kai Margareta po ilgų svarstymų ir dvejonių ryžtasi vykti pas ją. Nes artėjant mirčiai rašytoja vis tik ryžtasi praverti neatskleistos tiesos duris, už kurių slepiasi skausminga gyvenimo istorija ir šokiruojanti tiesa apie dvi laukinukes mergaites – dvynukes. Sulig kiekvienu puslapiu mes pamažu sužinosim dramatišką Angelfildų šeimos istoriją… Rašyti galima būtų dar daug, bet bijau netyčia per daug atskleisti turinį.

Patiko dar tai, kad pabaigoje nepalieka skaitytojo nežinioj ir aprašo, kaip toliau susiklostė kiekvieno veikėjo likimas. Nors vienas kabliukas vistik buvo, kuris kutena smegenėles, nebuvo taip aiškiai parašyta, kaip ir paspėlioti kiekvienas gali. Žodžiu, kurios skaitysit, susidursit pačios, dabar negaliu apie tai kalbėti, nes išduočiau gan paslaptingą turinio detalę.

Baigus knyga slankiojau ratais po knygų lentynas ir nenumaniau, kurią knygą pradėti skaityti, nes po šios  nesinorejo nieko, norejosi dar būti su ja mintimis, šiai būsenai apibūdinti labai tinka viena citata iš knygos: „pradedi skaityti naują knygą, nors ankstesnioji, ką tik perskaityta, nespėjo užsitraukti apsaugine užmaršties plėvele. Ankstesniosios knygos mintys ir siužeto vingiai, kitąsyk – netgi personažai, lieka įsipynę į jūsų drabužio audinį, niekur nepasitraukia ir tada, kai atsiverčiate kitą knygą…

Štai taip ir aš  jaučiausi, ir šioji citata labai tinka užbaigiant pasakojimą, nes iš jos galit suprasti, kad knyga yra neišdylanti dar kurį laiką.

Luiziana 🙂

3 Komentaras (+add yours?)

  1. sphinx
    Lap 02, 2010 @ 14:36:38

    Na, kadangi daug kas ją skaitė, tai aš nelabai turiu ką naujo ir pasakyti. (Jau užmušiau? )
    Margareta su tėvu turi antikvarinių knygų knygyną. Vieną dieną Margareta gauna laišką iš populiarios ir visų mėgstamos rašytojos Vidos Vinter. Vida, nuo visų slėpusi savo praeitį, pasiūlo Margaretai parašyti jos – Vidos – biografiją. Margareta sutinka. Iš Vidos ji išgirsta gana šiurpią rašytojos istorija apie laukinukes dvynukes.
    Knyga man patiko. Dėl tikrai gero vertimo, gražios kalbos ir knygų. Margareta labai myli senas knygas (“Džeinė Eir”, “Vėtrų kalnas”). Būtent “Džeinė Eir” yra mylimiausia Margaretos ir Vidos Vinter knyga. Ir perkopus antrą knygos pusę, “Tryliktoji pasaka” man kažkuo priminė šią knygą.
    Patiks mėgstančioms paslaptingas šeimos istorijas.

    Atsakyti

  2. Fatimaallaa
    Geg 17, 2011 @ 13:54:17

    Labai patiko. Na man viskas lipo toje knygoje ir kalba ir stilius ir pats pasakojimas. Tokia “grynai” angliška. Labai priminė Kate Morton knygas.

    Atsakyti

  3. Ebru
    Vas 13, 2012 @ 14:25:23

    Perskaičiau vieną nuostabiausių knygų, kokią esu skaičiusi. Vis dar negaliu pamiršti šios knygos, dar tebegyvenu joje, tebemąstau apie jos veikėjus. Ši knyga man tokia ypatinga dar ir dėl to, kad tai pirmoji anglų kalba perskaityta knyga, nors lentynoje yra daugiau negu 10 knygų anglų kalba, bet tik dabar prisiruošiau vieną iš jų paimti į rankas, nes iki šiol daviau pirmenybę knygoms lietuvių kalba. Kaip pastebėjau, kuo knyga labiau patinka, tuo sunkiau parašyti gerą atsiliepimą. Bandysiu, tačiau sunku neastsleidžiant turinio.

    Ši knyga tiesiog pakeri savo gražia kalba, kalbos stiliumi (skaitant anglų kalba), bei įvykių paslaptingumu. Prieš skaitydama visiškai nesitikėjau, kad ji mane taip įtrauks ir pradėsiu kone gyventi ja. O istorija tokia: žymi rašytoja Vida Winter pasamdo Margaret’ą Lea parašyti jos biografiją, kuri taip sudomina ir įtraukia Margaret’ą, kad ji pati pradeda domėtis visa Angelfield’ų namų istorija ir išsiaiškina daug paslapčių. Vida Winter ir Margaret Lea panašios tuo, kad abi turi dvynes seseris, tačiau Margaret’os sesuo mirė vos gimusi ir Margaret visą gyvenimą jaučia nuoskaudą ir jaučiasi vieniša. Kūrinio eigoje atsiskleidžia labai daug paslapčių, kai kurios iš jų tokios, kokių net neįsivaizduotum, tačiau daugiau atskleisti nenoriu, nes dar neskaičiusiems bus neįdomu skaityti.

    Margaret Lea dirba mažame jos tėvui priklausamčiame knygyne. Ji, kaip ir kiekvienas turi savo istoriją bei savo paslapčių. Gavusi laišką iš žymios rašytojos, apie kurią ji ne ką ir težino, nustemba, kodėl Vida Winter pasirinko būtent Margaret’ą rašyti jos biografiją. Margaret tėvo knygyne susiranda žymios rašytojos kūrinį Thirteen Tales of Change and Desperation, kuris vėliau buvo pervadintas į Tales of Change and Desperation ir skaitydama pastebi, kad knygoje yra tik dvylika pasakų, vienos trūksta ir tai ją labai suglumina. Margaret nuvykusi pas rašytoją nesupranta, kodėl ji pasirinko ją ir jau stojasi išeiti, kai Vida Winter ištaria: ‘ Once upon a time there were twins ‘. Kadangi Margaret pati yra dvynė, tai priverčia ją pasilikti ir ji pradeda klausytis žymios rašytojos istorijos, kuri yra, kaip pati Vida Winter teigė, vaiduoklių istorija.

    Man labai patinka knygos, kuriose yra kalbama apie kitus kūrinius, pavyzdžiui Murakami’o “Norvegų girioje” buvo rašoma apie “Didįjį Getsbį” ir ši knyga jau mano lentynoje. “Tryliktoji pasaka” mane sudomino knyga “Moteris baltais drabužiais” ir pradėjau ja domėtis bei planuoju kada pamačiusi įsigyti. Kalbant ne apie kūrinį, bet apie pačią knygą, tai ji naudinga tuo, kad joje yra Skaitytojų grupės užrašai, kuriuose pateikta kūrinio santrauka naudinga primiršus kūrinį (kas man dažnai pasitaiko, skaitant vieną knygą po kitos kartais pradeda maišytis įvykiai) galima atsiversti ir viską prisiminti. Taip pat yra skiltis For Discussion skirta pamąstymams apie kūrinį.

    Buvo tikrai labai gera skaityti kūrinį apie knygas ir apie meilę joms.

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: