John Irving “Kaip išgelbėti Paršelį Snidą“

Nestora knyga, sudaryta iš šešių apsakymų ir dviejų esė- vienas apie patį Irvingą ir kas jį paskatino tapti rašytoju, kitas apie Dikensą ir daugiausia apie jo knygą “Didieji lūkesčiai“ (kadangi pati labai mėgstu Dikensą, tai buvo įdomu skaityti). Labai labai patiko vienas apsakymas- ir parašytas gerai, ir siužetas įdomus, ir šiaip labai juokingas. Kiti patiko kiek mažiau, bet nebuvo nė vieno visiškai neįdomaus. Taip kad bendrai paėmus- visai nebloga knyga.

katilina

John Irving ,,Vidutinio svorio santuoka‘‘

perskaiciau kazkokiu mistiniu-kosminiu budu. aisku, gaila sumoketu pinigu, nes vertes knyga neturi praktiskai, nors… kai pagalvoji, tie apasymai apie dailininkus ir kara – gal visai ir neblogi. o pati knygos esme – dvieju poru apsikeitimas partneriais ir paskui nelabai supratau tu peripetiju – kazkam patiko, isimylejo, kazkam nepatiko. vel kaip davatka negaliu nepastebeti, kad jei viskas butu perteikta labiau per dvasine-psichologine prizme – tema tikrai labai idomi butu buvus, o kai viskas per seksa, pozas ir orgazmus.. tai ir va…

LEEja

John Irving ,,Našlė vieneriems metams“

Pagal mano vertinimų skalę pakankamai vidutiniška knyga. Galima skaityti, kad nieko nebūčiau praradusi, jei nebūčiau jos skaičiusi. Nors gal visiškas skaitalas ir nėra , bet turbūt nėra joje ir nieko tokio, dėl ko po pusės metų turėčiau ją prisiminti Kaip jau minėjau, labai skiriasi nuo “Sidro namų taisyklių“, bet nežiūrint į abiejų vertę literatūrine prasme, man “Našlę“ skaityti buvo maloniau (vien dėl to, kad ji šviesesnė, ir dar patiko tai, kad veiksmas vyksta arčiau mūsų laikų). Dar patiko cituojamos scenos, frazės iš kai kurių Tedo knygų (“garsas, tarsi stengtumeisi nesukelti jokio garso“ ir pan.). Iš esmės buvo ir patinkančių vietų, scenų, tačiau visgi knyga man pasirodė pernelyg ištęsta. Dalis iki motinos išvykimo, pasakojimas apie Rutos vaikystę man patiko labiausiai.
Bet visgi apsisprendžiau sau, kad matyt Irvingas ne mano skonio rašytojas. Labai abejoju, ar skaitysiu dar kažką iš jos kūrybos. Na bet ne bėda , turi jis krūvas gerbėjų ir be manęs.

                       ( Ingėnas )