Tahir Shah “Kalifo rūmai”

Porą naktų skaitymo iki 5 ryto ir knyga užbaigta. Istorija apie afganų kilmės rašytoją, su šeima persikėlusį į Maroką ir bandantis perprasti vietos kultūrą. Suvokti jų tikėjimą džinais, susitaikyti su nebaigtais darbininkų darbais, egzorcizmo seansais ir t.t. Skaitydama galvojau, kad aš tokios kantrybės neturėčiau. Vieną dieną po tavo namus laksto žiurkės, kitą neatsigini uodų ar savo darbininkų giminaičių. Man, kaip vienatvės megėjai, ten būtų pragaras, tarnai tau nurodinėja kaip gyventi, praradę namus atsikrausto su pusę giminės ir neaišku kuriam laikui, jokios ramybės, nervinies dėl kiekvieno menkniekio ir pan. Visos nelaimės bandomos suversti džinams, netgi jeigu netyčia sudaužei vazą. O jeigu sulaukė sunkvežimįio vairuotoją su tavo smėliu, tai žinok, kad gręsia skyrybos su žmona
Gaila, kad knyga buvo skolinta, nes pirmą kartą tikriausiai jutau, kad noriu tiek citatų pasibraukti. Tokių paprastai genialių perliukų atradau knygoje. Aišku nepraleidau pro akis ir tų vietų, kur buvo minimos knygos, ypač aprašymai kaip atkeliauja autoriaus knygų kolekcija ar lentynų gaminimas iš juodmedžio.

“- Jie liepė jums duoti visas knygas išversti į arabų kalbą oficialiai patvirtinam vertėjui.
- Bet tų knygų daugiau kaip dešimt tūkstančių, – tariau. – Kiekvienoje daugiau kaip du šimtai puslapių. – Paskaičiavau. – Mažiausiai du milijonai puslapių. “

Norėjau prisiminti, kokią panašią knygą esu skaičiusi, bet negalėjau. Net neprisiminiau nei vienos knygos su kuria galėčiau šią palyginti. Manau, kad ši knyga tiks, kai esi pavargęs nuo “must read” knygų, bet nesinori ir chick lit skaityti. Tai puiki juoko dozė, linksma ir prikaustanti savo smagiom istorijom knyga.
Šioje knygoje yra viskas, ko reikia linksmam, lengvam “kelionių romanui”: smagūs kuriozai, nutikantys pagrindiniam veikėjui, kultūrų skirtumų ypatumai, šiek tiek liūdesio ir nervų pagadinimo bei sąlyginai laiminga pabaiga.
Skaitydama bandžiau įsivaizduoti kaip iš tikrųjų atrodo tie Kalifo rūmai, bet pamačius tikras nuotraukas, likau nustebinta, nes tai pranoko visus mano vaizdinius. Aš tik galiu pasvajoti apie tokią biblioteką…

(Dorifore)

About these ads

6 Komentaras (+pridėti savo?)

  1. daite
    Spa 28, 2010 @ 07:58:22

    pradžia mane pribloškė kvapų, skonių, įvairių keistų tradicijų gausa ir tas nuostabus įspūdis nepaleido iki pat knygos pabaigos. Kai kurių klausimų visgi knyga man neatsakė (pvz. kaip tuos “nepabaigiamus” remonto darbus pabaigė), bet tai ne esmė. Man knyga iš ties padarė gerą įspūdį ir rekomenduoju paskaityti toms, kurios mėgsta rytų kultūras, kitas tradicijas. Netgi norėčiau pamatyti Dhar Khalifa realiai ar net aplankyti Maroką.

    Atsakyti

  2. amber123
    Lap 09, 2010 @ 14:56:32

    Drasiai galiu pasakyt, kad tai bus viena is mano mylimiausiu knygu.. nera ji nei labai ipatinga, nei stebuklinga, bet man ziauriai patiko.. Istorija tikra.. apie tai, kaip kilmingas afganas, gyvenantis Anglijoje atsikelia su seima gyvent i Maroka. Ir ten isigyja nama, Kalifo rumus.. isigyja juos su visais juose buvusiais tarnais.. nu ir prasideda idomybes Knygoje idomiai pateikiama Maroko tradicijos, kultura ir ipatingas zmoniu tikejimas dzinais.. buvo daug vietu, kurios mane priverte nusisypsoti.. nes paprastam zmogui tai gali atrodyt juokinga ir kvaila, bet tik ne marokieciams.. knygos autorius Tahiras Shahas yra parašęs devynetą knygų, paremtų keliaujant įgyta patirtimi, jo dokumentiniai filmai rodomi per National Geographic Channel, The History Channel.

    Atsakyti

  3. Stikliukas
    Rgs 12, 2011 @ 13:16:35

    Autorius, populiarus grožinių/ kelioninių tekstų kūrėjas nutaria palikti Angliją, kuri, pasak jo, jau nusibodo savo dirbtinumu, statiškumu ir monotoniškumu ir iškeliauja į egzotiškąjį Maroką, kuriame paskutines dienas leido jo senelis. Tiesa, išvyksta ne vienas, o su visu užgyventu turtu: žmona, vos pradėjusia vaikščioti dukryte ir vos 3 savaičių sūneliu. Sakyčiau- jo moteris, žmona, verta medalio . vyras ne tiek vertas, nes gyventi Maroke jam buvo išsipildžiusi svajonė, o jo žmonai- sunki būtinybė prisitaikyti, tarsi žuviai išmestai į krantą. Tačiau knygą, galima sakyti, demonstruoja tvirtos santuokos pavyzdį- šeima viską įveikė ir galų gale pasiekė pilnatvę.
    Bet apie viską iš pradžių. Taigi autorius su šeima atsiduria Maroke, Kasablankoje. Ak, visi tikriausiai žiūrėjote tą įkvepiantį filmą, kuris, lyg ir turėtų būti nufilmuotas šiame mieste. Tačiau ir pats autorius, Tahiras, suabejoja, ar nebus jis susuktas kur nors Holivudo užkampyje su velniškai geromis dekoracijomis. Kasablanka nebepanaši į tą Kasablanką…o gal tiesiog vietoj iliuzijų pasimatė tikrovė?
    Kas yra buvęs šalyse, kraštuose, kurių kultūrinius gyvenimus su mūsų kultūra skiria praraja, tikrai yra pajutęs mažesni ar didesnį kultūrinį šoką .tai patvirtinu ir iš savo patirties. Pamažu atsigauni, o jei esi tik pakeleivis toje šalyje tai taip ir išvažiuoji nesupratęs, kas čia nutiko …bet išvažiuoji ir nebesuki sau galvos… O ką daryt, jeigu nutari apsigyventi toje šalyje ir kurį laiką reikia gyventi aplinkoje, kuri įkaitusi ir atrodo, kad viskas aplinkui spragsi… Marokas, rašo autorius,įdomi šalis, kurioje karaliauja džinai.na, mums vakariečiams iškart sukelia šypsnį šis žodis ir prisimename Aladiną ir lempą, ar butelį su džinu, tačiau kai namuose visur vadovauja džinai, tampa nebejuokinga. Paslaptinga šalis, savita kultūra, savitas gyvenimas, kurį gali perprasti tik tada, kai pats pradėsi mąstyti kaip marokietis.
    Knygoje siužeto tarsi ir nėra- autorius pasakoja apie savo vargus ir džiaugsmus, patirtus apsigyvenus Dhar Khalifa- Kalifo rūmuose. Knyga labai tinka paprastam atsipalaidavimui- paimi, skaitai ir mėgaujiesi. Tačiau turint omeny, kad Marokas tikrai egzotiška šalis, apipinta įvairiais mitais, autoriui trūko aštrumo, trūko tų pačių prieskonių, kurių jis uostė Marakešo turguje: tokių, kurie duoda smūgį, abstulbsti, žengi atgal, bet ir vėl grįžti….
    Manau, knyga tinkama atostogoms paplūdimyje, ypač poilsiaujant kur nors netoliese….. įspūdžio sustiprinimui, taip s`kant.nors keista….būna perskaitai knygą apie kokią šalį ir taip į ją užsinori…štai po Amirreazvani Gėlių kraujo taip užsinorėjau į Iraną .nors juk visko ten buvo- gero ir blogo….o štai po šios knygos į Maroką norėčiau, bet entuziazmo nėra. manyčiau, čia visgi rašytojo žodis ar plunksna .geras posakis- ,,rašytojo plunksna”, nors nė seniausiai gi nė vienas plunksna neberašo. visgi rašytojas nebuvo įtaigus . arba kaip kiti sako- neįtikino ir viskas

    Atsakyti

  4. bellete
    Spa 26, 2011 @ 10:19:09

    akar pabaigiau, nesakau, kad “mūčijausi”, skaitėsi gana sklandžiai, bet laiko buvo gaila visiems tiems aprašymams santechnikų ir plytelių klojėjų beigi tarnų savivalės.
    Tiesą sakant, kartais susijuokdavau garsiai, tai nesąžininga būtų sakyti, kad knyga prasta, tik būtų užtekę kokių 150 psl apsčiai, nes toliau tik kartojosi viskas… Kažko man tie rūmai nekaip “nusipaišė” – nebaigtu remontu, pilni pelėsių ir (brrrrrr…) žiurkių.
    Į Maroką dar nenoriu.
    Nors tikrai daug išminties “perliukų”. Šiandien net pacitavau vieną prie progos:”Avių kariuomenė, vedama liūto, įveiks liūtų kariuomenę, vedamą avino”…

    Atsakyti

  5. Masako
    Spa 28, 2011 @ 12:32:07

    Man patiko kaip is “neipareigojancios, lengvos” literaturos kategorijos :) Su malonumu perskaiciau. Idomu buvo dar ir del to, kad pati siuo metu esu atsidurus, mano supratimu, pan. situacijoj (aisku, zymiai grazesniam variante, tik kad ne savo noru) – persikelem gyventi is centro i vieta, kur man zymiai maziau patinka, kur daug visokiu ypatumu, kuriu nebuvo ten…Zodziu, man buvo smalsu isskaityti motyvus, kodel zmones patys savo noru renkasi “sudetingesni” gyvenima, bega nuo “saugaus, uztikrinto” ir pan. Tiesa sakant, taip ir nesupratau, bet kiekvienam savo. Svarbu, kad vis tik jie pasielge taip, kaip jiems reikejo, ir galu gale yra laimingi.
    Tos visos tragikomiskos situacijos, personazai irgi kele nuotaika (nes tai manes, zinoma, neliete tiesiogiai ), zodziu, smagiai perskaiciau as ta knyga. Bet pati i tuos krastus nenoriu.

    Atsakyti

  6. Ingėnas
    Spa 28, 2011 @ 12:34:55

    man knygoje atvaizduota Maroko saulė pasirodė kur kas šviesesnė už vargus. O pati knyga – labai pozityvi ir optimistiška. Tarsi įrodanti, kad jei turi svajonę ir nuoširdžiai ja tiki (šiuo atveju autoriaus svajonė ir buvo tas namas Maroke), jokie trikdžiai tau nebaisūs, viską galima įveikti.
    Manau, kad nuotykyje ir pozityviame požiūri ir glūdi šios knygos esmė. Na o šalia to dar gauname dozę marokietiškos ezgotikos (vien jau džinai ko verti ) plius puikų ir savitą autoriaus humoro jausmą :)

    Kaip skaitytoja, tą istoriją užskaičiau ir ji mane užvežė. O pati gyventi tokiom sąlygom į Maroką žinoma nevažiuočiau (nesu tokia avantiūristė, kaip kad autorius ), bet kaip turistė – mielai.

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

Sekti

Gaukite kiekvieną naują įrašą į savo dėžutę.

%d bloggers like this: